Ignat Vitaženiec
1939 metų rugsėjis Baltarusijos valstybinėje ideologijoje ir sakytinėje istorijoje
1939 metų rugsėjo 1 dieną nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po 17 dienų Sovietų Sąjungos kariuomenė – tuometinis Trečiojo Reicho sąjungininkas – irgi įsiveržė į Lenkijos valstybę. Viena iš šios agresijos pasekmių buvo gudų žemių, 1921 metų Rygos sutartimi padalintų tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos, suvienijimas. Tačiau šis suvienijimas įvyko stalininio Gulago kontekste ir tai nulėmė gudų tautos likimą iki pat XX amžiaus pabaigos.
Šių įvykių dviprasmiškumas, taip pat istorijos tyrimų varžymai Baltarusijos Sovietų Socialistinėje Respublikoje ir nuo 1996 metų lapkričio mėnesio Baltarusijoje įgyvendinama prosovietinė istorijos politika gerokai apsunkino mokslinį ir visuomeninį 1939 metų rugsėjo įvykių vertinimą istoriniame gudų tautos likimo kontekste.
Ši problema tapo dar aktualesnė dėl antieuropietiškos ir antilenkiškos isterijos, kuri ėmė vyrauti Baltarusijos valstybinėje propagandoje 2020 metų pabaigoje. Lukašenkos režimas, kuris išsilaikė valdžioje dėl masinių represijų ir politinės paramos iš Maskvos pusės, siekia parodyti, kad 2020 metų vasaros ir rudens visuomenės protestai buvo užsienio jėgų kišimosi į Baltarusijos vidaus reikalus rezultatas. Šioje situacijoje Lenkijai buvo priskirtas pagrindinio Baltarusijos priešo vaidmuo. Dalyvaujant istorikams – Ihariui Marzaliukui, Aliaksandrui Kavalieniai ir kt. – antilenkiška propaganda yra papildoma istoriniais pasakojimais apie Abiejų Tautų Respublikos laikais vykusį „gudų etnocidą“, apie lenkų karinių formuočių dalyvavimą „baltarusių genocide“ Antrojo pasaulinio karo metu ir t. t. Šios kampanijos rėmuose 2021 metų vasarą Lukašenka pasirašė įstatymą apie rugsėjo 17 dienos paskelbimą „Tautos vienybės diena“.
1939 metų „susijungimą“ kultūrinėje atmintyje ir istorijos politikoje valstybė interpretuoja remdamasi sovietinių laikų formuluotėmis. Beje, pagrindinis „istorinės baltarusių pergalės“ herojus yra totalitarinės sovietų valstybės vadovybė su Stalinu priešakyje.
Ką gi iš tikrųjų šis įvykis reiškia gudų istorijai? Svarbus vaidmuo atsakant į šį klausimą tenka sakytinei istorijai (Oral History), kuri mums parodo tuometinių Gudijos gyventojų požiūrį į geopolitines permainas ir sukuria galimybę įvertinti praeities įvykius iš bendražmogiškos perspektyvos.
Sovietinę valdžią, kuri kartu su Raudonąja armija atėjo į Vakarų Gudiją, vyresnio amžiaus žmonės įprastai vadina „pirmaisiais sovietais“, kad atskirtų nuo valdžios, kuri nusistovėjo 1944 metais po vokiečių okupacijos („antrieji sovietai“). Be to, karą pergyvenusių žmonių pasakojimuose aptinkami žodžiai „bolševikai“ ir „rusai“. Jau patys šie terminai liudija apie tai, kad tuos įvykius pergyvenę žmonės naująją valdžią vertina su tam tikra distancija.
Gudijos sakytinės istorijos archyvo 2011–2018 metų ekspedicijų medžiaga (www.nashapamiac.org) parodo, kad gudų kilmės šiaurės-rytų Lenkijos arba Vakarų Gudijos gyventojai viltingai laukė lenkiškos valdžios pasikeitimo į sovietinę. Tai buvo reakcija į lenkų vykdytą politiką, kuri vertė gudus jaustis „antrarūšiais“ žmonėmis. Savo vaidmenį taip pat atliko aktyvi komunistinė propaganda. Stalininio režimo siaubus su jo lageriais ir priverstine kolektyvizacija dauguma vertino kaip lenkų propagandos išsigalvojimus. Tačiau, kaip liudija atsiminimai, geresnio gyvenimo viltį greitai pakeitė nusivylimas.
Jau patys pirmieji naujosios valdžios veiksmai, kuriais buvo leidžiama ir net skatinama plėšti dvarininkų valdas, persekioti ir žudyti miškininkus, dvarininkus, naujakurius ir lenkų valdininkus, daugelį privertė susimąstyti. Politines permainas lydėjo buitinių gyvenimo sąlygų suprastėjimas: tuščios parduotuvių lentynos ir milžiniškos eilės prie prekių ir produktų. Nepasitenkinimą kėlė naujų mokesčių įvedimas ir ūkių šeimininkams primesta prievolė dirbti nemokamai.
1939 metų rudenį vykusio „susijungimo“ prisiminimus lydi žmogiška baimė galingos beveidės valstybės akistatoje ir socialinė trauma, kuri netgi šiandien sunkiai yra nusakoma ir įveikiama. Žmonės minėjo masinių deportacijų siaubus, ypač pirmosios (1940 m. vasarį), naktinius areštus, NKVD ir sovietinių pareigūnų savivaliavimą. Savarankiškai išvykti iš Vakarų Baltarusijos ir apsilankyti, pavyzdžiui, Minske buvo beveik neįmanoma – iki 1941 metų birželio liko senoji Sovietinę Baltarusiją į rytų ir vakarų dalijusi „Rygos siena“, kurią saugojo sovietiniai pasieniečiai. Šitie atsiminimai dar kartą parodo, kad būtent valstybinis teroras ir propaganda buvo sovietinės valdžios pagrindas.
Kitas charakteringas sakytinių atsiminimų bruožas – karo smerkimas. Tarp istorijos liudininkų dominuoja įsitikinimas, kad karas yra absoliutus blogis, o jo sukėlimas negali turėti jokio pateisinimo. Paskutinis teiginys akivaizdžiai prieštarauja dabartinei propagandai, kuri pristato karą kaip stipriems vyrams skirtą įdomų nuotykį, būtinai pasibaigiantį pergale. Istorijos liudytojams karas išlieka tragedija, kuri pas juos atėjo 1939 metų rugsėjį kartu su Raudonąja armija.
Dabartinėje Gudijoje vyrauja dvi skirtingos 1939 metų rugsėjo įvykių pateikimo versijos. „Oficialioje“ dominuoja teiginys apie „istorinę baltarusių pergalę“, kurią palengvino Sovietų Sąjungos vykdoma politika. Tokia interpretacija yra Baltarusijos valstybinės ideologijos dalis ir dominuoja mokykliniuose vadovėliuose. O štai „neoficiali“ versija remiasi karo pradžios atsiminimais ir kalba apie žmogaus tragediją. Sakytinė istorija primena apie tam tikrus moralinius Sovietų valdžios vykdytos politikos vertinimo aspektus, pirmiausia susijusius su slaptuoju „Molotovo–Ribentropo paktu“ ir sovietų agresija Lenkijos atžvilgiu.
Paskutiniu metu vykstančios politinės ir kultūrinės permainos reikalauja daugelio XX amžiaus gudų istorijos įvykių peržiūrėjimo, o vieni svarbiausių yra 1939 metų rudens pokyčiai. Tačiau šis permąstymas turi remtis nuostata, kad nacionaliniai interesai negali konfliktuoti su bendražmogiškomis vertybėmis, o Antrojo pasaulio karo įvykius Gudijoje reikia interpretuoti Europos ir pasaulio istorijos kontekste. Svarbu suprasti ir tai, kad 1939 metais Gudija buvo įtraukta į karą, kuris tapo pačiu žiauriausiu jos istorijoje: gudų žemė tapo dviejų totalitarinių režimų – komunistinio ir nacistinio – kovos arena.
Būtina tokio permąstymo sąlyga – istorinių tyrimų laisvė, o sakytinė istorija turi atlikti ypatingą vaidmenį. Tyrinėtojai turi išgirsti ir įsiklausyti į tiesioginių praeities liudytojų balsus.
留言