Dvigubo identiteto problema

Pastaraisiais dešimtmečiais buvo susiformavęs stereotipinis Baltarusijos įvaizdis. Kaimynai, o ir ji pati save, mąstė kaip kraštą, turintį du nesuderinamus identitetus: pro-vakarietišką ir pro-rusišką. Tačiau kylant naujiems politiniams, socialiniams ir kultūriniams iššūkiams šios „tiesos“ permąstomos, o tai verčia iš naujo aiškintis ant kokių pagrindų yra kuriama dabartinė Baltarusija.

Pirmasis identitetas remiasi į Baltarusijos Liaudies Respubliką. Ši valstybė buvo paskelbta 1918 m. kovo 25 d. ir dažnai lyginama su mūsų Vasario 16 d. Lietuva. Tačiau dar nespėjus jai įsišaknyti, valstybę sugriovė bolševikai. Šio politinio projekto pagrindas buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Pasirinkti oficialūs simboliai buvo vytis ir LDK laikus menanti balta-raudona-balta vėliava. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, 1991 m. nepriklausoma Baltarusija pasirinko būtent Baltarusijos Liaudies Respublikos tęstinumą, atstatydama simboliką ir pro-vakarietišką orientaciją į laisvą rinką ir demokratinę santvarką, o taip pat laisvės ir tautiškumo idėjas. Baltarusių kalba ir Kovo 25 d. tapo svarbiais naujosios Baltarusijos ramsčiais. Šis trumpas BLR atgimimas pasibaigė su A. Lukašenkos atėjimu į valdžią 1994 m.

Antrasis identitetas paremtas Baltarusijos Sovietų Socialistine Respublika. Sukurta „Didžiosios Spalio Revoliucijos“ ir Lenino idėjų pagrindu, ji gyvavo 1919-1991 m. Būtent bolševikų valdoma Baltarusija įgavo dabartines administracines ribas, sostinę Minską ir modernaus baltarusiško valstybingumo idėją. Sovietų laikai sukūrė Gudijos institutus ir suformavo visuomenės struktūrą. Nors artumas Maskvai buvo akivaizdus ir rusų kalba sėkmingai dorojosi su baltarusių, tačiau formavosi ir stiprėjo atskirumas ir savitumas rusų tautos ir valstybės atžvilgiu. Antrasis pasaulinis karas ir didvyriška kova prieš vokiškąjį nacizmą tapo šio politinio projekto kertiniu simboliu. Minsko išlaisvinimas 1944 m. liepos 3 d. dar ir dabar yra oficiali valstybinė šventė, taip kaip mūsų liepos 6.

Akivaizdu, kad tokio tipo „dvigubas identitetas“ yra nestabilumo, tam tikro nebrandumo ir laikinumo šauklys. Baltarusija buvo ir lieka net geografiškai padalinta į dvi dalis – vakarinė dalis labiau už pirmąjį, o rytinė – už antrąjį pasakojimą. Opozicija visuomet palaikė pro-vakarietišką, o A. Lukašenkos režimas pro-rusišką orientaciją. Didesnė verslo pasaulio, jaunimo ir išsilavinusių žmonių pusė siekia artumo su ES, o sovietinius laikus menantys senoliai, fabrikų darbininkai ir masė kaimo žmonių lieka artimi Rusijai ir t.t. Laukta kada nugalės arba viena arba kita pusė. Atrodė, kad pro-BSSR pusė laimėjo su Lukašenkos iškilimu, tačiau esminės ekonominės problemos ir pačios Rusijos veiksmai – ypač 2014 m. Krymo aneksija – sukompromitavo prorusišką ir į sovietų laikus orientuotą projektą. Pastaruoju metu vienas iš oficialios valdžios svarstomų išėjimų iš susidariusios situacijos buvo „kurti modernią IT valstybę“ ir iš viso pamiršti istoriją, ypač tolimąją, nes ji tik „sunkina situacija“, „skaldo visuomenę“ ir „sukelia tuščias diskusijas.“ Tačiau šis kelias yra akivaizdžiai antihumaniškas, paminantis pačią žmogaus prigimtį, todėl iš belieka iš naujo permąstyti „dvigubo identiteto“ problemą, paremtą sunkiai suvaldomos praeities palikimu.

Šioje vietoje svarbu įterpti kelias pastabas apie Rusiją. Šios valstybės rolė yra toli gražu ne vienareikšmė ir paprasta. Iš vienos pusės, tai yra Baltarusijos draugas ir partneris. Nuo sovietų laikų Gudija čia randa savo pramoninės produkcijos realizacijos rinkas, bet svarbiausia, kad, reikšminga biudžeto dalis surenkama iš rusiškos naftos produktų perpardavinėjimo Vakarams. Geopolitine ir civilizacine prasme abi valstybes sieja bendros sąjunginės valstybės idėja, bevizis režimas, bendra Didžiojo Tėvynės karo atmintis, rusų kalba ir kultūra. Iš kitos pusės, pastaraisiais metais Baltarusija akivaizdžiai jaučia Rusijos imperinį spaudimą ir norą sužlugdyti valstybingumą. Nors Rusija suteikia lengvatinius kreditus braškančiai Gudijos ekonomikai, tačiau tai yra lydima pramonės įmonių ir strateginių objektų supirkimu. Ekonominiu požiūriu, Baltarusija jau beveik parduota Rusijai ir tai yra suvokiama kaip skausmingas grimzdimas į Rusijos glėbį. Galime drąsiai teigti, kad šiandien net oficiali Baltarusijos valdžia nepasitiki Rusija ir jos bijo, bet nesugeba sugalvoti būdo kaip išeiti iš susidariusios padėties. Baltarusijai būtinos ekonominės ir politinės reformos, bet visi šiapus ir anapus sienos supranta, kad jų aktyvavimas lengvai privestų prie situacijos, kuri dabar yra Ukrainoje. O dar vieno karo Baltarusijoje niekas nenori: ramybė ir taika yra vienas būdingiausių specifinių modernios baltarusių tautos bruožų.

Taigi ką geopolitinio nestabilumo laikais daryti su „dvigubo identiteto“ problema? Baltarusijoje pasirinktas „suvienijimo“ kelias. Šiandien sunku suprasti, ar tai įvyko sąmoningai ir suplanuotai, ar vis dėl to intuityviai ir atsitiktinai. Tiesiog, pastaruosius 10 metų, o gal daugiau, matoma kaip abu identitetai yra lydomi į vieną visumą. Jungiama viskas, kas mums, lietuviams, atrodo, iš principo negali būti sujungta. Pergalė Antrajame Pasauliniame kare yra suderinama su didinga LDK Radvilų gimine: beveik vienu metu vyksta naujo modernaus Didžiajam Tėvynės karui skirto muziejaus Minske statybos ir Radvilų rūmų Nesvyžiuje restauravimas (abu projektai užbaigti prieš maždaug 5 metus). Nors dauguma žmonių vartoja rusų kalbą, kuri laikoma sava, tačiau vyksta minkšta gyvenimo ir kultūros „baltarusizacija“: vis daugiau viešų užrašų ir televizijos programų kuriama šia kalba. Vienu metu siekiama draugystės ir integracijos su Rusija, bet tai pat nuolaidų ir bendradarbiavimo su ES. Dar absurdiškiau – vienu metu siekiama autoritarinės ir demokratinės sistemos elementų suderinimo, o planinę ekonomika vis dar bandoma suintegruoti su laisvąja rinkos.

Šiuos prieštaringus abiejų identitetų „suvienijimo“ procesus remia abi jėgos: oficiali valdžia ir opozicija. Vardan bendro tikslo režimas atleido kai kuriuos kontrolės varžtus – paleido politinius kalinius, mažiau varžo nevyriausybinių organizacijų veiklą, leidžia laisviau pasisakyti, mitinguoti, keliauti po Europą. Mainais, opozicija iš esmės pripažino ir legitimizavo A. Lukašenkos režimą ir nustojo kalbėti apie politinės santvarkos pakeitimą, išskyrus kelis užsilikusius radikalus. Nors, atrodo, šalis susivienijusi ir nugludinusi savo skirtingumus kaip niekad, vis dar bijoma daryti esmines reformas dėl galimų neramumų, kurie gali iššaukti intervenciją. Kita vertus, reikia pripažinti, kad baltarusių elito baimės ir nepasitikėjimas savimi yra sunkiai išmatuojamų mastų: jiems toli iki ukrainiečių veržlumo ir ambicijų. Taigi, pasirinktoji pacifistinio valstybės išsaugojimo strategija iškelta aukščiau už asmenines, ekonomines, idėjines ir net moralines nuostatas.

Kaip elgtis Lietuvai, kai rėžimas bijo Rusijos ekonominės ir politinės ekspansijos, bet tuo pat metu už rusų pinigus statosi Astravo elektrinę, o su demokratijos ir laisvės šūkiais į kovą kylanti opozicija vis glaudžiau bendradarbiauja su autoritarine valdžia? Situacija akivaizdžiai šizofreninė. Lietuvai reikia perkrauti savo požiūrį į Baltarusiją ir nuo vienadienių taktinių sprendimų pereiti prie aiškiai suformuluotų strateginių nuostatų. Jei mes remiame demokratiją (tai beje deklaruojama nuo pat A. Lukašenkos atėjimo į valdžią 1994/5 metais), tuomet reikia nustoti finansuoti autoritarinį rėžimą ir Baltarusijoje remtis tik demokratinėmis jėgomis. Pastaraisiais metais, deja, vyksta visai kitokie procesai – Lietuva atvirai per įvairias programas ir įvairias struktūras finansuoja rėžimą. Jei demokratijos nenorime remti, o norime daryti verslą, tuomet susitarkime dėl žemesnių Astravo AE kainų ir rūpinkimės ekonominiais ryšiais pamiršę politiką, kuri viena ar kita forma visuomet tam kenkia. Jei nenorime nei verslo nei demokratijos, o tik rūpinamės savo saugumu – tuomet visomis jėgomis remkime A. Lukašenko ir jį palaikančias jėgas vardan to, kad turėtume saugumo „buferį“ nuo Rusijos. Jeigu mes vis dėlto susitaikome su Gudijos „paaukojimu“ Rusijai, tuomet pripažinkime tai garsiai ir atitinkamai koreguokime savo užsienio politiką.

Nors Lietuva yra maža ir silpna, tačiau būdami artimais ir gerai Baltarusiją pažįstančiais kaimynais, mes galime sėkmingai ją įtakoti. Tačiau pirmiausiai mums patiems reikia žinoti ko norime. Mes nesame taip užspausti į kampą kaip baltarusių elitai, todėl turime pakankamai erdvės priimti išmintingus sprendimus. Nuo Baltarusijos ateities ženkliai priklausys Lietuvos ekonominė ir politinė perspektyva.