Gudijos revoliucija. Antra savaitė: 2020.08.17-23

Pirmoji Gudijos revoliucijos savaitė truko 8 dienas: nuo sekmadienio, rugpjūčio 9 d., iki sekmadienio, rugpjūčio 16 d. Tris dienas šalyje buvo atjungtas internetas, o naktimis vyko žiaurūs OMON’o susidorojimai su taikiais demonstrantais, kurie išėjo į gatves po to, kai buvo paskelbti preliminarūs Prezidento rinkimų rezultatai. 80% balsų gavo Lukašenka, ir niekas tuo nepatikėjo. Nors žiauriausi dalykai dėjosi būtent naktimis, tačiau nevaldomo smurto iš OMON’o pusės netrūkdavo ir dienos metu, ypač rugpjūčio 11 d. Sakoma, kad iš viso buvo suimta apie 7000 demonstrantų. Pradedant ketvirta revoliucijos diena (rugpjūčio 12 d.), demonstracijos buvo rengiamos šviesiu paros metu. Drąsiai į gatves išėjo moterys ir merginos. Jos vilkėjo baltai ir nešėsi gėles. OMON’as nustojo masiškai ir brutaliai gaudyti, mušti ir kankinti žmones. Taikių protestų pikas buvo pasiektas sekmadienį, kai Minską užplūdo šimtai tūkstančių baltai-raudonai-baltai pasipuošusių žmonių. Svarbu pastebėti, kad protesto eisenos, mitingai, o pirmosiomis trimis naktimis - ir susidūrimai su OMON’u, vyko ne tik Minske, bet ir dešimtyse kitų Gudijos miestų, miestelių ir net kaimų, tolygiai pasiskirsčiusių po visą šalį.

Pasibaigus pirmajai savaitei, aiškių tolimesnių įvykių prognozių nebuvo. Buvo akivaizdu, kad Lukašenka yra netekęs daugumos Gudijos žmonių paramos, tačiau jėgos ir valdžios struktūros vis dar buvo jam ištikimos. Jis nerodė jokių atsitraukimo požymių ir net nesiruošė eiti į derybas su opozicija. Pastaroji buvo decentralizuota, be aiškaus koordinacinio centro ar lyderio, nes geriausiai žinomi ir gebantys sutelkti asmenys buvo priversti palikti šalį arba jau anksčiau buvo pasodinti į kalėjimus.

Devinta diena

Pirmadienį ryte Cichanoŭskaja iš Vilniaus paskleidė žinią, kad yra pasiruošusi tapti nacionaliniu lyderiu. Atsiliepdami į šį pareiškimą, Minske buvusio jungtinio opozicijos kandidatų į prezidento postą – Cichanoŭskajos, Babarykos ir Ciapkalos – štabo atstovai pradėjo formuoti Koordinacinę tarybą, kuri turėjo tapti tarpininku tarp Lukašenkos ir protestuojančiųjų. Į jos veiklą įsijungti pakviesti formalių ir neformalių pilietinių organizacijų, bendruomenių, stambiųjų įmonių atstovai, o taip pat pavieniai gerai žinomi ir įtakingi veikėjai. Iš viso apie 70 asmenų. Tai reiškia, kad po savaitę trukusių mitingų ir eitynių, protesto jėgos atrado konkrečius asmenis ir centrą, aplink kuriuos galėjo konsoliduotis.

Kita svarbi dienos intriga, uždavusi toną visai savaitei – įmonių streikai. Nuo pirmosios savaitės bruzdėjo Žlobino metalurgijos fabrikas ir Žodzino BELAZ automobilių gamykla, o dabar į bendrą chorą įsijungė stambiausia Gudijos įmonė – Salihorske esantis Belaruskalis. Streikai ir solidarumo akcijos tapo rimtu reiškiniu įvairiose Vitebsko ir stambioje Polocko naftos perdirbimo įmonėje, dešimtyse Gardino fabrikų, įskaitant milžinišką „Azotą“, Breste ir kitur. Buvo sukurtas interaktyvus streikų žemėlapis, kurį galite matyti čia: https://belzabastovka.org/.

Suprasdamas, kad streikai atneša didžiulius ekonominius nuostolius ir „veda iš kelio“ tradicinį elektoratą, Lukašenka nusprendė gelbėti situaciją. Jis 10.00 val. ryto malūnsparniu atskrido į Minsko pakraštyje esančias milžiniškas sunkvežimių ir vilkikų gamyklas – MAZ ir MZKC. Susitikimai baigėsi visišku fiasko, nes žmonės jam į akis šaukė „Išeik“, o taip pat koliojo įvairiais darbininkams įprastais ir toli gražu ne subtiliais žodžiais. Šie susitikimai turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai Lukašenkai parodyti, kaip atrodo autentiškas žmonių požiūris į rėžimą.

Dienos metu vyko daug kitų protesto akcijų. 17.00 valandą įvyko sveikatos ministro V. Karaniko pokalbis su mitinguojančiais gydytojais, kurie buvo pasibaisėję pirmąją savaitę vykusiais smurto aktais. Didelį rezonansą visuomenėje sukėlė Nacionalinio akademinio J. Kupalos teatro direktoriaus P. Latuškos atleidimas. Jis buvo nubaustas už viešai išreikštą anti-Lukašenkišką poziciją ir ant pačioje miesto širdyje esančio teatro pastato iškeltą balta-raudona-balta vėliavą. Apie 20.00 val. protestuotojai susiorganizavo į eiseną nuo Nepriklausomybės aikštės iki Akrescino. Minia ėjo pro KGB kalėjimą „Valadarka,“ kuriame kalėjo vienas žinomiausių opozicijos lyderių – Cichanoŭskis. Be to, visą dieną mitingai ir palaikymo akcijos vyko prie centrinio Baltarusijos valstybinės televizijos pastato Makajonka 9. Vis daugiau darbuotojų, neapsikentę melo, palieka valstybinę televiziją. Spontaniški ir visiškai decentralizuoti mitingai vyko visoje šalyje, dešimtyse miestų ir miestelių, taip pat ir visai smulkiose gyvenvietėse.

Dešimta diena

Viena svarbiausių dienos temų – streikai. Aktyviai veikia Nacionalinis streikų komitetas, kurį subūrė Gudijos demokratinių profesinių sąjungų kongresas. Žmonių prašoma ateiti palaikyti darbininkus ir mitinguoti prie fabrikų, kurių vadovai darbuotojus gąsdina persekiojimais: atleidimais ir algų nemokėjimais. Komitetas kviečia streikuoti visas Gudijos įmones. Organizuojama teisinė ir finansinė parama streikuojantiems – daromi Gudijos firmų, kurios pasirengusios finansiškai ir kitaip paremti, sąrašai. Pasirodė pranešimų iš įvairių Gudijos miestų, kad fabrikų ir įmonių vadovai uždarydavo darbuotojus cechuose, kad šie neitų streikuoti.

Lukašenka tuo tarpu irgi nesnaudžia. Jis apdovanojo „neramumų“ slopinime dalyvavusius asmenis – autozakų (suimtiesiems transportuoti skirti sunkvežimiai) vairuotojus, milicininkus ir omonininkus. Viešai skelbiami ir platinami 25 psl. ilgio pavardžių sąrašai. Tai atrodo kaip provokacija, nukreipta sukiršinti žmones, nes pasipiktinimas jėgos struktūrų veikla yra labai didelis. Be to, bent keliuose miestuose, ypač Gomelyje ir Mogiliove, apie 18.00 val. valdžiai pavyko surengti palaikymo mitingus. Tai pirmieji mitingai už Minsko ribų. Dažnai juose pasitaikantis šūkis „za backu“ (už tėvelį), puikiai iliustruoja protestuotojų ir protestų užsakovų infantilumą. Svarbi detalė, kad į valdžios organizuojamus mitingus žmonės yra suvežami autobusais, o renginiuose būna tik tiek kiek reikia – 30 min arba valandą, o po to susivynioja vėliavas ir dingsta. Beje, vėliavos šiuose mitinguose ne tik žaliai-raudonos, bet matosi Rusijos nacionalistinių judėjimų, sovietinių ir net „koloradinių“ (geltonai-juodos).

Tradiciškai, visą dieną vyksta opozicijos mitingai ir kitokie bruzdėjimai. Įvyko pirmoji Koordinacinės tarybos spaudos konferencija. Pirmasis posėdis numatytas sekančią dieną. Maždaug tuo pat metu Nepriklausomybės aikštėje Minske vyko didelis opozicijos mitingas, tai jau yra tapę kasdienybe. Vėlai vakare Gardine buvo paskelbta apie miesto valdžios sprendimą leisti mitinguoti centrinėje aikštėje, opozicijai suteikti vietos TV eterį ir nebausti streikuotojų. Tai buvo protestuotojų ir miesto valdžios derybų pasekmė. Tokios derybos įvairiuose Gudijos miestuose vyko nuo pirmosios revoliucinės savaitės pabaigos, tačiau be didesnių rezultatų. Šeštadienį, beje, šis lokalinės valdžios sprendimas bus atšauktas paties Lukašenkos iniciatyva.

Vienuolikta diena

Svarbiausias dienos įvykis – Koordinacinės tarybos pirmasis posėdis, kuris įvyko Imaguru pastate Fabricijaus g. 4. Ten buvo išrinktas 7 asmenų prezidiumas: S. Aleksijevič (Nobelio premijos laureatė), L. Ǔlasava (teisininkė, mediatorė), S. Dyleŭski (Minsko traktorių gamyklos – MTZ – atstovas), P. Latuška (diplomatas ir buvęs Kupalos teatro vadovas), M. Znak (teisininkas), V. Kavalkova (Cichanoŭskajos patikėtinė), M. Kalesnikava (Babarykos štabo atstovė). Nors skelbiasi esantys tik tarpininkai tarp Lukašenkos ir protestuotojų, tačiau faktiškai šie žmonės yra pasirengę atstovauti protestuotojus politiniame lygmenyje.

Lukašenką stipriai nervina į gatves išėję žmonės ir streikai. Viešose erdvėse vėl pasirodė OMON’as – jie apsupa gamyklas, kad protestuotojai negundytų darbininkų streikams. Pagrasinta, kad streikuotojams bus taikoma ne administracinė, bet baudžiamoji atsakomybė. Netrukus Lukašenkos retorika kiek pasikeitė ir jis liepė atleisti iš darbo visus, kurie nori streikuoti. Kadangi valstybinėje televizijoje beveik neliko darbuotojų, Lukašenka pasikvietė korespondentų ir TV ideologų grupę iš Rusijos, kuri iš karto pradėjo skleisti oficialaus rusiško-sovietinio tipo melą ir dezinformaciją. Lygiagrečiai valdžia dieną suorganizavo nedidelius palaikymo mitingus bent keturiuose Gudijos miestuose ir vakare vieną Minske.

Protestuotojai rankų nenuleido. Apie 280 Gudijos kompanijų jau yra paskelbusios, kad palaiko streikuotojus ir pasirengusios jiems padėti. Darbininkai, kurie jėga arba grasinimais verčiami būti savo darbo vietose, sabotuoja ir vilkina darbus arba pabėga. Kalbama apie bado streikų galimybę.

Dvylikta diena

Vyksta streikai ir mitingai, jau tapę rutina. Kartas nuo karto pasigirsta žinios, kad dingsta pavieniai streikų organizatoriai, ypač Belaruskalyje, MTZ ir MAZ. Streikuojantys įmonių darbuotojai pradedami atleidinėti iš darbo. Opozicija skelbia, kad sukurta sistema, kuri atleistiems iš darbo padeda gauti kompensaciją arba rasti naują darbą. Kol kas nėra aišku, kokiu mastu visa tai veikia ir kiek žmonių įtraukta.

Greta nuolat vykstančių opozicijos mitingų, valdžia nuolat rengia savus „suvežtinius“. Šiandien tokie vyko bent 6 miestuose. Minske žygiavo eisena nuo Nepriklausomybės aikštės. Daug viešo „žalia-raudona“ demonstravimo: įvairiuose miestuose važinėja automobiliai su šiomis vėliavomis ir be registracijos numerių. Atrodo, valdžia nori supriešinti Gudiją su Baltarusija, padalinti tautą į dvi dalis. Mozyriuje į Opozicijos mitingą, kuriame dalyvavo M. Kalesnikava, atėjo pro-valstybinė grupuotė. Konfliktas neįvyko, bet tai įvardinta kaip pirma didelė provokacija.

Trylikta diena

12.30 val. pradidėjo pirmoji Cichanoŭskajos spaudos konferencija Vilniuje. Ji patvirtino, kad yra pasirengusi vesti Gudijos opoziciją. Taip pat pabrėžė, kad protestuotojai nenaudos jokių ginklų, demonstracijos bus taikios. Prašė, kad užsienio valstybės nesikištų į Gudijos vidaus reikalus. Trumpame, vos 15 minučių trukusiame renginyje Cichanoŭskaja pademonstravo neblogas anglų kalbos žinias, kas yra reta tarp Baltarusijos oficialių atstovų.

Lukašenka ryte apsilankė netoli Minsko esančio Fanipolio agrofabrike. Ten pasakė kalbą, pabendravo su atrinktais darbuotojais. Jis pripažino, kad valstybinėje televizijoje dirba iš Rusijos atvežti „specialistai“. Vis daugiau informacijos, kad visoje šalyje atleidžiami streikuojantys ir protestuojantys darbininkai. Kaip ir anksčiau, įvairiuose miestuose organizuojami valdžią palaikantys renginiai, kurių metu važinėja automobiliai su žaliai-raudonomis vėliavomis be numerių, o virš miestų skraido kariuomenės malūnsparniai su atitinkama simbolika. Sakoma, kad tarp mitingų dalyvių dažnai pasitaiko persirengusių kariškių.

Opozicija vakare vėl surengė mitingus Gardine, Vitebske, Gomelyje ir daugelyje kitų vietovių. Minske suorganizuota „Atgailos grandinė“ nuo Akrescino iki Kurapatų. Kurapatai – tai masinių NKVD organizuotų Gudijos elito žudynių vieta. Taigi, šie du taškai simbolizuoja vienas didžiausių XX a. gudų tautos kančių. 19.00-20.00 valandą tūkstančiai žmonių susikabino rankomis ilgoje juostoje, nusidriekusioje per visą Minską apie 13 km.

Keturiolikta diena

Lukašenka toliau tęsia gąsdinimo ir konsolidavimo politiką. Šiandien jis nuvyko į Gardiną, kur atstatydino protestuotojams nuolaidas dariusį gubernatorių, o vietoje jo pastatė šuniškai ištikimą buvusį sveikatos ministrą V. Karaniką. Dar kartą pakartojo, kad Gudijai gresia pavojus iš Vakarų, ypač NATO. Šiomis dienomis Lukašenka telkia kariuomenę vakarinėje šalies dalyje nuolat kalbėdamas apie didelę grėsmę iš Lenkijos ir Lietuvos pusės. Jam atrodo, kad kaimynai nori atsiplėšti šalies gabalą.

Opozicija nesnaudžia. Mitingai ir solidarumo akcijos Žodzine, Maladečne, Salihorske, Breste, Pružanuose, Magiliave, Bobruiske, Gomelyje ir kitur. Baikeriai surengė didelį solidarumo žygį į Minską. Vis garsiau kalbant apie praeitą savaitę OMON’o įvykdytus žiaurumus, viduryje dienos šalia Kamaroŭka turgaus žmonės susijungė į maždaug 600 metrų grandinę „Gudija prieš smurtą“.

Penkiolikta diena

Svarbiausias dienos įvykis – tai milžiniškos Minske organizuotos opozicijos eitynės nuo Stelos ir kitų Minsko vietų į Nepriklausomybės aikštę. Įvairiais duomenimis, į taikią demonstraciją susirinko 200–300 tūkstančių žmonių. Žmonės suvažiavo iš įvairių šalies kampelių, sudarydami didžiulius kamščius ties įvažiavimu į miestą, ypač nuo Gardino pusės.

Lukašenka šiam renginiui ruošėsi nuo ryto. Į sostinę sutraukė ne tik OMON’o bet ir reguliarios kariuomenės pajėgas. Pirmą kartą per visą valdymo laikotarpį kariuomenė buvo pasitelkta jo paties, visuomeninių objektų, atmintinų vietų ir Prezidento rezidencijos – Nepriklausomybės rūmų – apsaugai nuo taikių demonstrantų. Diktatoriui atrodė, kad visi šie objektai bus puolami. Pasklido vaizdo įrašai, kur Lukašenka eina nešinas kalašnikovo automatu, o jo nepilnametis sūnus vilki kario uniformą su visa ekipuote.

Šis sekmadienis galėtų būti laikomas tam tikru Gudijai išreikšto užsienio valstybių simbolinio palaikymo piku. Nuo Vilniaus iki Medininkų apie 50000 žmonių susijungė į solidarumo grandinę „Laisvės kelias.“ Šis renginys buvo koordinuotas su keliomis dešimtimis kitų pasaulio vietų, kur buvo rengiamos panašios kiek mažesnės akcijos.

Nuotraukoje "Laisvės kelio" fragmentas

Kas bus toliau?

Lukašenka tvirtai laikosi pozicijos, jog yra vienintelis teisėtas Baltarusijos vadovas ir nesiruošia leistis į jokias diskusijas ar kompromisus nei su Koordinacine taryba, nei su kuo nors kitu. Jo veiksmai primena psichiškai nesveiko žmogaus elgseną. Savaitės pabaigoje paskelbė karinę parengtį. Sutraukė milžiniškas kariuomenės pajėgas į sostinę. Nuolat kalba apie NATO dalinius tariamai sutelktus prie vakarinės sienos. Prašo pagalbos iš Putino. Organizuoja save patį aukštinančius mitingus ir, panašu, mąsto apie provokacijas, kad būtų pateisintas jėgos panaudojimas. Šią savaitę valstybinė televizija pradėjo skleisti tokį melą ir kliedesius, kokių praeitą savaitę ir, turbūt, niekad iki tol nebuvo. Žinių ir kitų laidų metu minima ir komentuojama neegzistuojanti Koordinacinės tarybos programa, neigiamas streikų ir mitingų faktas, kalbama, kad OMON nekankino ir nemušė žmonių, kad ekonominė situacija nuostabi ir t.t. Greta to, Lukašenkai vis dar ištikimos jėgos struktūros atlieka pavienius protestuotojų ir streikuotojų suėmimus, tardo ir įkalina juos. Tiesa, masiniams smurto veiksmams, kokie buvo pirmąsias tris revoliucijos dienas, nesiryžtama.

Europos Sąjunga paskelbė, kad nepripažįsta rinkimų rezultatų ir nelaikys Lukašenkos teisėtu Gudijos prezidentu. Panašios pozicijos laikosi kitos demokratinės šalys. Tai sutvirtinama daugybe simbolinių žingsnių – gudiškos tautinės vėliavos plevėsuoja daugybėje Vakarų pasaulio miestų. Iš principo sutariant dėl poreikio įvesti sankcijas, daug diskutuojama apie jų pobūdį ir mastą. Visa tai gerokai komplikuoja geopolitinę Gudijos padėtį ir atrodo, kad, nepripažįstant legitimumo ir eliminavus Lukašenką kaip tarptautinės politikos žaidėją, Gudija taps pilka teritorija, kurios likimą savo susitarimais lems Vakarų šalys iš vienos pusės, ir Rusija iš kitos. Ekonominė krašto padėtis ne ką geresnė – per dvi savaitės nacionalinė valiuta nuvertėjo apie 10% ir, panašu, tai tik pradžia. Streikuojantys fabrikai ir stojanti pramonė šią situaciją tik aštrins. Kai kurios didelės tarptautinės firmos paskelbė, kad perkelia arba planuoja perkelti savo darbuotojus iš Minsko į saugesnę šalį.

Vis daugiau balsų teigia, kad protestai pereina į „maratono“ fazę ir tokiu pat intensyvumu truks savaites ar net mėnesius. Nors jėgos struktūrų ir valdžios vertikalės remiamo Lukašenkos greitai nuversti nepavyks, tačiau visuomenėje vyrauja tvirta nuostata, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks.

Nemanau, kad yra rimtų scenarijų ir prognozių tam atvejui, jei Lukašenka artimiausiu metu bus nuverstas. Kokios jėgos tai atliks? Kaip bus organizuojamas pereinamasis laikotarpis? Kalbant dar plačiau – kur link naujoji Gudija pasuks? Atrodo, kad dabar ore sklandančios balta-raudona-balta nuotaikos kreipia šalį į pro-vakarietišką, atvirą laisvos rinkos kraštą. Tačiau akivaizdu, kad galimai būtent ta kryptimi vyksiančios transformacijos vyks specifiniu gudišku būdu, kurį labai sunku modeliuoti. Juk keistai ir sunkiai suprantamai skamba Cichanoŭskajos padarytieji šios revoliucijos palyginimai su Antrojo pasaulinio karo partizaniniu judėjimu. O dar tas faktas, kad svarbiausių šiandien vykstančios revoliucijos įvykių lokalizacija yra aplink Stelą, kuri yra „Didžiojo Tėvynės karo“ muziejaus dalis. Dar keisčiau atrodo tai, kad opozicijos mitingai renkasi prie Lenino paminklų, bet visai neturi intencijos juos nugriauti…

Žemėlapis: Gudijos revoliucija. Pirma ir antra savaitė. Minskas