67 parašai po raginimu Lietuvoje įvesti istorijos mokslo cenzūrą

Pirmaisiais 2025-ųjų metų mėnesiais viešojoje erdvėje vėl kilo diskusijos apie litvinizmą, kurio apibrėžimų yra tiek daug ir tokių įvairių, dažnai tarpusavyje nesusijusių, kad net nesinori grįžti prie šio absurdiško žodžio prasmės aptarimo.[1] Nebejotinas tik vienas dalykas – jis kiršina lietuvius ir gudus. Akivaizdu, jog karo kontekste lietuvių ir gudų supriešinimas yra žalingas mūsų visuomenei ir valstybei, todėl lietuvių, palaikančių šį dirbtinai išpūstą konfliktą, pozicija, mano nuomone, yra aiškiai antivalstybinė. Ypač daug dėmesio buvo skirta Vyčio problematikai. Radikaliai ir atvirai priešiškai nusiteikę asmenys gudų atžvilgiu nenori pripažinti, kad istorinis LDK simbolis gali būti laisvos, Lietuvai draugiškos ir anti-lukašenkiškos valstybės herbu. Nors šio Lietuvai tikrai kenkiančio konflikto dedamųjų yra daug, iškreiptas istorijos mokslo supratimas yra ypač ryškus.

Vasario pabaigoje buvo išplatintas Viešas laiškas, kurį pasirašė 67 su kariuomene susiję ir įvairiomis visuomeninėmis veiklomis užsiimantys asmenys. Laiške raginama Lietuvoje įvesti Lietuvos istorijos mokslo cenzūrą [2] ir persekioti gudus, kurie siekia proeuropietiškos ir antirusiškos Gudijos valstybės kūrimo.[3] Pasibaisėjimą kelia laiške išsakytas raginimas Lietuvos Prezidentui ir Seimui įstatymų pagalba priversti istorikus atsisakyti istorijos mokslo principų bei skleisti tik tam tikrai žmonių grupei priimtiną informaciją apie praeitį – „Įtvirtinti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos kanoną įstatymais“.

Su litvinizmu susijusi isterija ateityje bus prisiminta kaip neišmoktų istorijos pamokų rezultatas. Visi bandymai sunaikinti kritinį mąstymą ir persekioti idėjinius oponentus, draudžiant jiems reikšti savo nuomonę, veda tik į vieną pusę – laisvės, nepriklausomybės, kritinio mąstymo ir istorijos sunaikinimą. Jei įgyvendinsime tai, ką siūlo Viešojo laiško rėmėjai – nebeliks jokių priežasčių priešintis Rusijai, nes mes jau būsime tapę jos mentalinio pasaulio dalimi.

Žvelgdami į paskutinių dviejų šimtmečių praeitį, mes, Lietuvos piliečiai, galime rinktis vieną iš dviejų kelių. Galime pasukti tuo vieškeliu, kurį siūlo Putinas – priimti „innoagentų“ įstatymą ir įvesti Konstitucijos pataisas, nustatančias „istorinį kanoną“. Prašau, paspauskite nuorodą (2025.03.25 kopija yra čia) ir iš pamatysite rusų kalba surašyta tekstą, kuris buvo publikuotas "pagrindiniame Rusijos istorijos portale". Ten įrodinėjama kad istorinio kanono įvedimas yra grįžimas prie sveiko proto, kad ideologinis auklėjimas yra pilietinės visuomenės pagrindas ir kad nėra jokios prieštaros tarp įstatymais įtvirtintų tiesų apie praeitį ir savarankiško mąstymo. Lygiai tokia pati pozicija kaip Viešojo laiško rėmėjų!

Tačiau galime rinktis antrą kelia ir pasiklausyti vieno garsiausių Vakarų civilizacijos rašytojų Henriko Heinės, kuris jau prieš du šimtus metų perspėjo apie tai, kas galiausiai nutiko Hitlerio Vokietijoje: „Ten, kur deginamos knygos, netrukus bus deginami ir žmonės“ (Dort wo man Bücher verbrennt, verbrennt man auch am Ende Menschen).

Jei nepatinka senasis įžvalgusis Heinė, dar kartą perskaitykime prieš porą dešimtmečių prancūzo Pierre'o Nora sukurtą ir Vakarų istorikų elito palaikytą judėjimą Liberté pour l’histoire (peticija paskelbta 2005 m.). Vardan konteksto turiu priminti, kad XX a. dešimtajame dešimtmetyje prancūzai turėjo daugiau istorijos mokslą varžančių įstatymų nei mes. Tačiau dėl aktyvios istorikų pozicijos ten ir pasyvios istorikų pozicijos pas mus, šiandien Lietuvoje turime bene daugiausiai tokių įstatymų Europoje.[4] Aišku, pačioje Prancūzijoje yra istorikų ir visuomenės veikėjų, kurie galvoja taip pat kaip šiandien Putino rusai, tačiau esminis skirtumas tas, kad jei Rusijoje pasirodytų kažkas panašaus į Liberté pour l’histoire, jos autoriai būtų ištremti iš šalies, pasodinti į kalėjimą arba tiesiog nužudyti.

Tai, kad istorikai šiandien yra užverčiami anoniminiais laiškais arba laiškais iš žmonių, kurie nieko nenutuokia apie istoriją, tačiau moko, kaip iš tikrųjų ją reikia rašyti, rodo, jog pagunda įkyrumu ar prievarta primesti vienintelį „teisingą“ praeities vaizdinį yra labai didelė. Suprantu, matau ir pripažįstu, kad Lietuvos istorikai per mažai dirba su visuomene. Gyvename laikotarpyje, kai istorijos reikšmė didėja, bet visuomenės žinios apie praeitį vis paviršutiniškesnės.[5] Kita vertus, Vakarų istorijos mokslo principai yra tokie sudėtingi ir paradoksalūs, kad net ne visi diplomuoti istorikai juos supranta ar jiems pritaria. Dėl to pasitaiko atvejų, kai net praėjus 35 metams po Kovo 11-osios kai kurie vis dar pasirašo už rytietiškas praeities „pažinimo“ formas…

Istorijos mokslas yra paremtas abejone, nes abejonė yra kritinio mąstymo pagrindas. Ieškodamas tiesos, istorikas nuolat formuluoja ir gretina prieštaringas interpretacijas, konstruoja ir perkuria faktus. Tai, kas šiandien laikoma tiesa, rytoj gali būti klaida, ir atvirkščiai. Istorijos mokslas vystosi per klaidas ir tik jų dėka. Negalima iš istoriko reikalauti atsakymo į žmonių ir kraštų likimus nulemiančius politinius ir juridinius klausimus. Tai ne istoriko kompetencija. Po šimtmečius trukusių konfliktų, paremtų įvairiais tikėjimais ir istorinėmis „tiesomis“, Europa XX amžiaus antroje pusėje galutinai suprato, kad šie klausimai turi būti sprendžiami politiniais susitarimais, teismų ir tarptautinės teisės, o ne abejojančio tyrinėtojo vaizduotės pagalba.[6]

Galima didžiuotis savo praeitimi ir semtis iš jos stiprybės, tačiau negalima savo stabų primesti kitiems – tai neetiška ir nenormalu. Negalima iš istorijos daryti kulto, nes tai visuomet baigsis nelaimėmis – taip įrodinėjo vienas žinomiausių XX amžiaus prancūzų istorikų Jacques Le Goff (Histoire et mémoire, Gallimard 1988). Tai, ką klaidingai galime palaikyti amžina istorine tiesa, ją sukūręs istorikas įsivaizdavo kaip laikiną savo vaizduotės konstruktą, kurio likimą anksčiau ar vėliau nulems skvarbus Abejonės žvilgsnis. Kovoti reikia ne su istorinėmis „melagienomis“ ir „faktinėmis klaidomis“, bet su siekiais istoriją naudoti politikoje.

Tekstą noriu apibendrinti vienu sakiniu, kurio esmę atspindi mano sukurta iliustracija, paremta lietuvio Rimšos, vokiečio Heinės ir gudo Kraŭcievičiaus kūrinių fragmentais: reikalavimas pašalinti kitoniškumą ir įsivaizduojamas klaidas iš istorijos yra kova su pačia istorija, o kadangi istorija yra neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, naikindami istoriją, mes žudome ir patį žmogų.

–

[1] 2024 metų paskutiniame Varšuvos universiteto leidžiamo mokslinio žurnalo Hadavik numeryje buvo surinkti lietuvių ir gudų istorikų pasisakymai apie litvinizmą. Tomas Baranauskas įvardijo Aliaksandrą Kraŭcievičių kaip vieną žymiausių litvinistų. Greta publikuotas paties Kraŭcievičiaus tekstas, kuriame jis net negalvoja savęs tapatinti su litvinizmu ir litvinizmą laiko kvailyste. Akivaizdu, kad autoriai nematė vienas kito teksto juodraščių. Taip pat akivaizdu, kad abiejų litvinizmo sampratos neturi nieko bendro. Beje, kitų žinomų ten pat publikuotų istorikų litvinizmo sampratos irgi toli gražu nėra tapačios. Kas žino tikrąjį litvinizmo apibrėžimą? O gal toks nuomonių kontrastas kyla iš to, kad kalbame apie nesąmonę?

[2] Cenzūros apibrėžimą paėmiau iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos: „Cenzūros pagrindinis tikslas – stabdyti valdžiai ir jos oficialiajai ideologijai priešingų ar nepageidaujamų žinių, nuomonių plitimą“. Būtent šį cenzūros siekį atspindi bendras Viešojo laiško tonas ir konkrečiai 3-iasis raginimas. Primenu, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos konstitucijos 44 straipsnis.

[3] 5-asis viešojo laiško raginimas kviečia persekioti („apriboti jų veiklą“) baltarusius, kurie skleidžia litvinizmo naratyvus. Litvinizmo apibrėžimas viešajame laiške suregztas taip, kad į jį patenka visi Gudijos istorikai, nes tokia yra gudų tautinio naratyvo esmė, kuria jie save atriboja nuo Rusijos ir sieja su Lietuva bei Vakarų pasauliu.

[4] Žinomiausias atminties įstatymų evoliucijai skirtas tyrimas: Nikolay Koposov, Memory Laws, Memory Wars, Cambridge University Press 2017.

[5] Argumentuotas ir įtikinamas istorijos ir žmogaus santykio vaizdas yra pateikiamas vieno žymiausių JAV istorikų darbe: John Lukacs, The Future of History, Yale University Press 2011

[6] Remiuosi olandu Antoon de Baets (g. 1955), kuris yra autoritetingiausias mūsų laikų specialistas išsamiausiai aprašęs teisės ir istorijos santykius.