Baltarusiška ruletė: istorija – tai revolveris, kuris kažkada iššaus

Abi politinio konflikto pusės naudojasi Gudijos istorija it instrumentu, siekdamos savaip formuoti tautinį ir pasaulėžiūrinį gudų tautos identitetą.

Gudų opozicija, kurią atstovauja tautinės–demokratinės struktūros, ir liberalaus pobūdžio organizacijos fokusuojasi į feodalinio laikotarpio (pirmiausia – Polocko kunigaikštystės), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Gudijos Liaudies Respublikos (paskelbė nepriklausomybę 1918 m. kovo 25 d.) palikimą. Tai lemia akcentuojamus simbolius, šventines dienas, karus, valstybės ir visuomenės veikėjus bei kitus istorinio proceso subjektus.

Autoritarinis režimas savo ruožtu lygiuojasi į Baltarusiją Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Kartais abi pusės įžengia į viena kitos ideologinį lauką, tačiau tai gali būti paaiškinama tik kaip taktinis manevras.

Lygiavimasis į Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką reiškia spekuliavimą pergale Antrajame pasauliniame kare. Tai yra rusiškas pasakojimas, kuriame šis įvykis yra tapęs sakraliu, o kitoks interpretavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Suprasdami, kad Sovietų Sąjunga buvo viena iš karo pradžios kaltininkių, Antrąjį pasaulinį karą pakeitė „Didžiuoju Tėvynės karu“ (nuo to momento, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą), o atmintina diena tapo gegužės 9-oji, kai Vermachto vyriausiasis vadas W. Keitelis pasirašė kapituliacijos aktą (Antrasis pasaulinis karas baigėsi rugsėjo 2 dieną). Mitų kūrimo apie karą metu įsitvirtino klišės, charakterizuojančios Baltarusiją: „respublika–partizanė“, „bėgių karas“, „kas trečias“. Tokios frazės nurodo partizaninio karo intensyvumą bei milžiniškas žmonių netektis. Jas nuolat naudoja oficialioji propaganda, aprašydama aktualius visuomeninius ir politinius įvykius.

Bandydama pateikti Gudiją kaip evoliucinį BSSR pratęsimą, valdžia 1995 metais grąžino tos epochos herbą ir vėliavą (iš vėliavos pašalino tik kūjį ir pjautuvą), himno muzika taip pat liko tokia pati kaip anksčiau. Meilė pretenzingumui ir patosui dažnai priveda prie kuriozinių situacijų: viena iš valdininkių raudoną-žalią vėliavą pavadino „pergalės ženklu“, su kuriuo „mūsų kariai ėmė Berlyną“ (BSSR vėliava atsirado tik 1952 m.).

Oficialioji spauda ypač išsamiai suformulavo priešpriešą simbolizuojantį „G“ tašką agitacinėje medžiagoje, skirtoje užsienio diplomatų vizitui į stalinizmo aukų vietą: „Kodėl į Kurapatus, o ne į Chatynę?“. Primename, kad greta Minsko esantys Kurapatai yra didžiausia žinoma stalinizmo aukų palaidojimo vieta, o Chatynė – vienas žinomiausių nacių sudegintų Gudijos kaimų.

Sovietinės Baltarusijos politinės santvarkos bei ekonomikos ypatybės taip pat matyti dabartinėse realijose: pseudovisuomeninės, bet realiai valstybinės organizacijos–gigantai, tarp jų – profesinės sąjungos, Moterų sąjunga, komjaunimo analogas ir pionierių organizacija; dekoratyviniai rinkimai, nuostolingų įmonių išlaikymas rentabiliųjų sąskaita, dotuojamas žemės ūkio sektorius, nuomonių įvairovės smerkimas.

Režimo oponentai sovietinį istorijos etapą vertina daugiau negatyviai, tačiau ir čia yra išimčių. Pergalė Antrajame pasauliniame kare vienareikšmiškai vertinama teigiamai, tačiau akcentuojama, kad tai liūdesio dėl daugybės žuvusiųjų atminimo diena, ir spalvingas šventimas, tuo labiau kariniai paradai, yra netinkami. Teigiamai vertinamas tas faktas, jog po karo tapdama viena iš Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrėjų, Baltarusija de-jure įgijo juridinio asmens statusą. Akivaizdu, kad tai buvo Stalino žingsnis, kuriuo buvo siekiama gauti papildomą balsą Generalinėje asamblėjoje, tačiau tai nesumenkina to, kas įvyko, kaip ir tai, kad respublika 1974–1975 metais netgi buvo tapusi nenuolatiniu Jungtinių Tautų Saugumo tarybos nariu.

Režimas priešinasi bet kokiems bandymams žaisti ideologiniame lauke. Buvo toks žinomas valstybės ir partijos veikėjas, Piotras Mašeravas, vienas iš teigiamų BSSR epochos personažų, kurį prisimena ir vertina vyresnio amžiaus žmonės, tradicinis Lukašenkos elektoratas. Kai Mašeravo dukra 2006 metais nusprendė iškelti savo kandidatūrą į Baltarusijos prezidentus, ji patyrė didelį spaudimą dar iniciatyvinės grupės formavimo etape ir buvo priversta atsisakyti starto rinkimuose. Jos tėvo pavardė tikrai išgąsdino valdančiuosius.

Valstybinės šventės taip pat pririštos prie sovietinės istorijos palikimo. Nepriklausomybės diena kažkodėl tapo Minsko išvadavimo iš vokiečių diena. Tautinės vienybės diena – Rytų Lenkijos okupacijos pradžia, kurioje svarbus vaidmuo tenka Sovietų Sąjungai, ir tai labai prieštaringai vertinama data Gudijos istorijoje.

Paskutiniai metai parodė, kad vidaus politikos problemas valdantieji ir toliau bando spręsti atvirų istorijos spekuliacijų sąskaita: generalinis prokuroras Švedas inicijavo baudžiamąją bylą „dėl baltarusių tautos genocido Didžiojo Tėvynės karo metu“, baltarusių valdžia pareikalavo iš Lietuvos perduoti kažkokius „karinius nusikaltėlius“, pokalbio su Izraelio pasiuntiniu metu ankščiau minėtas prokuroras vokiečių politikus vadino „naciais“, sulygino holokaustą su parama Sviatlanai Cichanoŭskajai. Tokie patys epitetai iš Minsko sklinda ir Lenkijos adresu; ypač tų politikų, kurie demonstruoja tvirtą poziciją migracijos krizės akivaizdoje. Akivaizdžiai matosi bandymas mobilizuoti visuomenės nuomonę prieš išgalvotą „išorinę grėsmę“ naudojant juoduosius istorijos puslapius.

Demokratinė opozicija savo ruožtu remiasi ilgaamže Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, kurioje ypač įdomus yra jos aštraus konflikto su Maskva laikotarpis. Tai suteikia galimybę Gudijos valstybingumą traktuoti ne kaip atsitiktinumą, nutikusį Sovietų Sąjungos žlugimo pasekoje, ir parodyti istorinę epochą, kai baltų ir slavų valstybė rimtai pretendavo į lyderystę regione, buvo šiuolaikinė ir galinga, o su jos nuomone buvo skaitomasi.

Sudėtinga situacija su simbolikos naudojimu. Nors balta-raudona-balta vėliava pirmą kartą oficialiai buvo pripažinta Gudijos Liaudies Respublikos valdžios 1918 metais, tačiau jos heraldinės spalvos giliai įsišaknijusios gudų praeityje. Vytis, LDK herbas žinomas nuo XIV amžiaus pabaigos. Tai reiškia, kad kitaip nei dabartinė oficiali valstybės simbolika, jų nepavadinsi naujadarais. Būtent šie valstybiniai simboliai tapo masinių protestų 2020 metais kasdienybe. Šiandien už jų demonstravimą gresia baudžiamoji atsakomybė.

Egzistuoja ir atmintinų dienų priešstata. Jau daug metų opozicijos šalininkai kovo 25-ąją švenčia kaip „Laisvės Dieną“. Kitaip sakant, nepriklausomybės diena tampa masinių opozicijos akcijų, demonstracijų ir mitingų priežastimi. Tas pats vyksta su Gudų karinės garbės diena (rugsėjo 8 d.), tapusia antipodu komunistinei Tėvynės gynėjo dienai (vasario 23 d.).

Valstybinė propaganda vis bando užlipti ant plono istorinės komparatyvistikos ledo, tačiau daro tai labai nerangiai. Taip pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje prezidento administracijos spaudos organas bandė palyginti Lukašenką su LDK kancleriu Sapiega. Remiamasi buvo tuo, kad XVI – XVII amžių sandūroje Sapiega buvo trilypės Lietuvos, Lenkijos ir Maskvos sąjungos šalininkas. Tame prezidento ideologai pamatė kažkokias tik jiems vieniems suprantamas paraleles. Pats Lukašenka, nepaisant istorinio išsilavinimo, yra silpnas praeities žinovas: jam priklauso teiginys, kad Pranciškus Skorina „gyvenęs ir kūręs“ Sankt Peterburge. Kartais, tarp kitko, jis atsitraukia nuo mylimos temos „vienuose apkasuose kartu mirėme“ ir kreipiasi į seniausią šalies istoriją. Taip prieš ketverius metus jis pareiškė: „Jau tada, prieš 1155 metus, Polockas buvo žymus prekybinis ir administracinis slavų Europos centras. O Polocko kunigaikštystė – mūsų istorinis lopšys – taiki, darbšti ir draugiška valstybė.“ Tačiau tai greičiau išimtis nei taisyklė.

Gudų politinių ir karinių lyderių įamžinimas vyksta be sistemos, šie įvykiai reti, o vietinė valdžia neskuba tokių iniciatyvų remti. Vis dėlto Vitebske pastatytas paminklas Algirdui, o Polocke – Iziaslavui, Rahniedos (Х а. legendinė kunigaikštienė) sūnui.

Nepaisant daugybės ideologų pastangų, baltarusių valdantysis elitas neturi aiškios valstybės ideologijos koncepcijos, istoriją jie naudoja išlupdami iš konteksto įvykius ir datas, per daug nesistengdami suformuoti išsamaus praeities vaizdo ir pateikti piliečiams aiškią ateities perspektyvą. Naudojami rusiški ideologiniai šablonai ir kalkės, sukuria įspūdį, kad Baltarusijoje kuriama „antra nedidelė rusiška valstybė“, o patys baltarusiai, kaip pareiškė Lukašenka, yra „rusai su kokybės ženklu“. Tautinio identiteto naikinimas pavojingas bet kokiai valstybei: rytoj Baltarusijos paso savininkai, suformuoti ant tokio ideologinio komposto, gali tapti penktąja kolona, lojalūs svetimai valstybei, kurioje didesnis atlyginimas, o televizijoje skamba žinomi ir suprantami štampai bei klišė.