1.1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos?

Šiandiena jokioje Lietuvos bibliotekoje nerasite knygos pavadinimu "Baltarusijos istorija". Joks Lietuvos istorikas nėra publikavęs išsamios Baltarusijos istorijos sintezės. Nėra net vertimų iš baltarusių, rusų, lenkų ar anglų kalbos. Nuo XIII a. šiandieninių lietuvių ir baltarusių protėviai gyveno bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kartu sudarydami absoliučią gyventojų daugumą, jie lėmė krašto pakilimus ir nuosmukius, tiek politinius tiek kultūrinius. XVIII a. pabaigoje žlugus valstybei, lietuviai ir baltarusiai beveik visą laiką iki 1990 m. gyveno Caro arba Sovietų dominuojami, taip ir toliau išlikdami vientisoje erdvėje, neskiriami jokių politinių sienų. Pirmą kartą istorijoje griežta siena tarp abiejų tautų atsirado tik po Pirmojo Pasaulinio karo ir išliko iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Antrą kartą politinė atskirtis įvyko tik po 1990 m. ir tęsiasi iki mūsų dienų, o ypač sugriežtėjo po to kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungos Šengeno erdvę (2007 m. pab.). Žvelgiant iš tokios perspektyvos, jokia kita kaimyninė tauta – nei latviai, nei lenkai, nei rusai – neturėjo tokios ilgos bendros istorijos su lietuviais.

Kodėl iki šiol nėra lietuviškai parašytos Baltarusijos istorijos? Viena priežasčių galėtų būti ta, jog atsiradus profesionaliai modernios Lietuvos istoriografijai (XX a. 3-4 dešimtmetis), Baltarusija kaip suvereni valstybė Europos politiniame žemėlapyje dar niekuomet nefigūravo, todėl nebuvo apie ką rašyti. Sovietų laikais Baltarusijos Sovietų Respublika buvo viena iš penkiolikos, Sąjunginės valstybės dominuojamos Rusijos, narių. Komunistinė ideologija nesistengė propaguoti nacionalinių istorijų, tai galėjo lemti lietuvių istorikų sprendimą neaprašyti kaimynės praeities. Baltarusija kaip suvereni ir nepriklausoma valstybė atsirado tik po 1991 m. ir hipotetiškai galima būtų teigti, kad Lietuvos istorikai tiesiog nespėjo parašyti jos istorijos, nes praėjo per mažai laiko. Iš kitos pusės, gana neįtikinamai skamba, jog 24 metai yra per mažai tokiam darbui atlikti. Sunku būtų įrodinėti, kad Lietuvos istorikai nežino Baltarusijos praeities – juk beveik visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar XIX-XX a. Lietuvos istorijos tyrinėtojai neišvengiamai vienaip ar kitaip susiduria su Baltarusija, absoliuti dauguma laisvai skaito slavų kalbomis.

Dar viena priežastimi dėl ko lietuviai iki šiol neparašė Baltarusijos istorijos galėtų būti tai, jog per pastaruosius du dešimtmečius patys baltarusiai išgyveno daug transformacijų nuolat keisdami pasakojimą apie savo pačių praeitį. Sovietų laikais persmelkti komunistinės ideologijos ir pasakojimų apie darbo žmonių kovas, VIII-IX dešimtmečio sandūroje baltarusiai staiga pasuko link radikaliai tautinio pasakojimo, tvirtindami jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusių arba bent jau baltarusių-lietuvių valstybė. Atsiradusi nepriklausoma Baltarusija savo herbu pasirinko vytį ir baltai-raudonai-baltą vėliavą. Atrodė, kad tokio, į LDK orientuoto kelio, jau niekas nepakeis. 1994-1995 m. iškilus A. Lukašenkai, pasakojimas iš esmės pasikeitė. Atsisakyta pretenzijų į Didžiąją Kunigaikštystę, grįžta prie sovietų laikais įtvirtintos nuomonės, kad valstybės istorija prasidėjo nuo 1918 m. „Spalio revoliucijos“, atstatyti sovietiniai simboliai. Maždaug apie 2004-2005 m. stebime posūkį atgal su vėl atgimstančiomis idėjomis apie baltarusišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prigimtį. Atstatinėjami Radvilų, Sapiegų ir kitų didikų rūmai, perpaišomi istoriniai žemėlapiai, statomi paminklai, perrašyti mokykliniai vadovėliai ir t.t.

Galima drąsiai teigti, kad šiandieninis baltarusių nacionalinis naratyvas yra daug prieštaringesnis ir nepalyginamai menkiau artikuliuotas nei lietuviškasis. Jis dar „nenusistovėjęs“ ir labai problematiška tiksliai formuluoti jo pagrindinius teiginius. Galbūt Lietuvos istorikus tai ir glumina labiausiai – kokį iš pasakojimų apie Baltarusiją palaikyti? Galima išskirti du pagrindinius.

Pirmasis, pro-sovietinis, remiasi nuostata jog lietuviai ir lenkai buvo baltarusių engėjai, o rusai – gelbėtojai. Šiame pasakojime Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra lenkų-lietuvių dominuojamas kraštas, kuriame baltarusiai tebuvo baudžiauninkai. Čia iš esmės atsisakoma pretenzijų į senąją Lietuvą. Tik sovietų dėka pavyko įkurti Baltarusijos valstybę, nuo tada ir prasideda pilnavertė istorija, kuri savotišką kulminaciją pasiekia didvyriškoje kovoje su vokiečiais Antrojo Pasaulinio karo metais. Šio pasakojimo pasirinkimas iš esmės reikštų atsisakymą puoselėti bendrą lietuvių-baltarusių praeitį ir galimą glaudesnę ateitį, be to, tai stumia baltarusius nuo pro-Vakarietiškos Europos erdvės į prorusiškąją.

Akivaizdu pro-sovietinis naratyvas visiškai neatitinka laisvės ir demokratijos principų, yra pro maskvietiškas ir anti lietuviškas (nepaisant to, kad nereiškia pretenzijų į LDK palikimą). Jis neigia baltarusių indėlį į bendros su lietuviais valstybės funkcionavimą ir aplamai, stengiasi nematyti lietuvių ir baltarusių glaudžios praeities sąsajų. Jis suartina baltarusius su rusais, stengiasi juos paskandinti didžiojo brolio šešėlyje, bet tuo pačiu atitolina juos nuo lietuvių. Nepaisant to, kad A. Lukašenka jį bandė reanimuoti, tačiau šiandien šis pasakojimas yra pralaiminčio ir pasitraukiančiojo būsenoje, todėl jo gaivinimas atrodys anachronistiškai, o rezultatai vargiai prigyjantys.

Antrasis pasakojimas – tautinis baltarusiškas. Šio pasakojimo pradžia siejama su Polocko kunigaikštyste (IX-XIII a.), kuri laikoma pirmąja baltarusių valstybe. Polocko ir kitų gudų žemių integravimasis su Lietuva, įvykęs XIII-XIV a., žymi naujos baltarusių (arba baltarusių-lietuvių) valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – atsiradimą. Toks pasakojimas pradėjo formuotis XIX a., o klasikine knyga yra laikoma V. J. Lastoŭskio „Trumpoji Baltarusijos istorija“, publikuota Vilniuje 1910 m. [Ластоўскі, 1910] Sovietiniais laikais išgyvenęs nuosmukį, jis atgimė su M. Jermalovičiaus darbais IX-X dešimtmečiuose [Ермалович]. Nors šis, pastarasis, autorius nėra laikomas profesionaliu istoriku net tarp savo pasekėjų, tačiau jo idėjos, pakoreguotos profesionalių tyrinėtojų, sudaro dabartinio baltarusių tautinio naratyvo pagrindą.

Šis antrasis pasakojimas yra tas, kuris paskutinįjį dešimtmetį skverbiasi į Baltarusijos viešą erdvę, mokyklinius vadovėlius ir performuoja visuomenės istorinius horizontus. Iš vienos pusės, jis orientuoja Baltarusiją į Vakarus, nes Lietuva ir Lenkija tampa istoriniais sąjungininkais, o Rusija (Maskva) – istoriniu priešu. Iš kitos pusės, jis kelia didelį lietuvių susierzinimą, nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tampa ne vien lietuvių valstybe, o jos palikimas dalijamas kartu su baltarusiais. Dar grėsmingiau yra tai, jog žvelgiant paviršutiniškai, ši tautinė baltarusių istorija panaši į XIX a. antrojoje pusėje Rusijoje prasidėjusį vakarų rusizmo fenomeną, kurio modernias apraiškas aktyviai tyrinėja A. Tichomirovas [Ціхаміраў ir Tichomirow]. Jo ištakos buvo dar XVIII a., kai suformuluotos pagrindinės idėjos, kuriomis Rusija reiškė savo pretenzijas į LDK žemes. Buvo teigiama, kad senoji Lietuvos valstybė buvo tautiškai ir religiškai dominuojama baltarusių ir ukrainiečių (kurie tapatinami su rusais), o jų priešas buvo katalikai lietuviai ir lenkai. Kultūrine ir savimonės prasme slaviškai kalbantys ortodoksai buvę tokie patys ir Maskvoje ir LDK, todėl tai buvus vientisa erdvė, kurios vakarinę dalį (istorinę Lietuvą) beliko prijungti prie Maskvos XVIII a. pab. Dar šiandien, XX-XXI a. sandūroje, neretai tokios mintys naudojamas didžiojo kaimyno propagandoje, nukreiptoje prieš Lietuvą. Baltarusių nacionalinis naratyvas susiformavo vėliau nei vakarų rusizmas, todėl stipriai pastarojo buvo įtakojamas. Kai kurie jo teiginiai buvo perimti: lenkiškų įtakų atmetimas, koncentravimasis ties valstietiškomis problemomis, baltarusių tautos ribų apibrėžimas ir LDK traktavimas kaip baltarusių valstybės. Natūralu, kad tai gąsdina lietuvius, tačiau labai klaidinga būtų teigti, kad baltarusiškas nacionalinis pasakojimas yra vakarų rusizmo tąsa. Vakarų rusizmo pagrindinis tikslas – pateisinti agresiją vakaruose, o baltarusių tautinio naratyvo – konsoliduoti tautą. Pirmuoju atvejų yra išorėn nukreipta agresija, antruoju – vidun orientuotas, tautą rišantis naratyvas. Dar daugiau, šiame antrajame pasakojime labai aiškiai atskiriami rusai (maskvėnai) nuo baltarusių. Politine, o dažnai ir religine prasme jie aštriai supriešinami vienas su kitu. Apibendrinant vienu sakiniu – baltarusiai, kartu su sąjungininkais lietuviais ir lenkais, kaunasi su maskvėnais Oršos mūšyje (1514 m.) ir kovoja už savo religinę nepriklausomybę XVI-XVIII a. eigoje atsiversdami į katalikybę, tapdami unitais ar protestantais. Baltarusių nacionalinis naratyvas vaizduoja baltarusius kaip savos valstybės kūrėjus ir gynėjus, o ne rusų gelbėtojų laukiančius lenkų ir lietuvių pavergtus valstiečius. Pabrėždamas baltarusių kalbos svarbumą ir kovodamas prieš rusinimą, atsižvelgdamas į baltarusių daugiakonfesionalumą ir paneigdamas ortodoksijos viršenybę, siekdamas sukurti savo valstybę o ne būti Rusijos imperijos dalimi baltarusių nacionalinis naratyvas save atriboja nuo vakarų rusizmo ir kitų Rusijos teorijų, siekiančių pagrįsti ekspansiją į Vakarus.

Nesunku numatyti, kad tokioje nuotaikoje parašyta ir lietuviškai išleista Baltarusijos istorija būtų visiškai ignoruojama, susilauktų milžiniškos kritikos o gal net persekiojimų. Taip įvyktų dėl specifinės istorijos rolės dabartinėje visuomenėje. Šiuolaikiniai mąstytojai yra pastebėję, kad pastaraisiais dešimtmečiais susidomėjimas istorija ir jautrumas pasakojimams apie praeitį yra ypač padidėjęs ir atrodo, kad tik stiprės. Akivaizdžiai stebimas antplūdis į muziejus, pastatų restauravimo ir rekonstravimo vajaus, susidomėjimo istorine literatūra (ypač grožine), bendras kultūros ir net politikos orientavimasis į praeitį. Iš kitos pusės, praeities pažinimas, apsiskaitymas, kritinis mąstymas ir supratimas, jog vienu metu gali egzistuoti keli paraleliniai vienas kitam prieštaraujantys pasakojimai ne tik kad nesivysto, bet netgi matosi degradavimo požymiai [Lukacs]. Tokios tendencijos matosi visame Vakarų pasaulyje, bet ypač ryškios Lietuvoje ir bendrai vidurio-rytų Europoje. Dėl šios priežasties, kitoks papasakojimas apie praeitį, apie kurią „visa tiesa“ buvo žinoma nuo mokyklos suolo, gali sukelti šoko būseną, kad ir tai, jog Mindaugas su Vytautu gali būti ir Baltarusijos praeities dalimi, o vytis – teisėtu jų simboliu. Tokias mintis iš esmės patvirtina pastaraisiais metais Lietuvoje ypač išpopuliarėję kolektyvinės atminties, istorinės sąmonės, nacionalinių naratyvų tyrimai, kurių nemaža dalis gvildena lietuviškų, baltarusiškų ir lenkiškų pasakojimų „susidūrimus“ [Kelios naujausios pozicijos šiomis temomis: The Construction; Nuo Basanavičiaus; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija; Istorija kaip politinio; Lithuanian and Belarusian Identity].

Šalia pro-sovietinio ir tautinio baltarusiško naratyvo gali atsirasti trečiasis, visai naujai sukonstruotas pasakojimas. Jo tikslas, pavyzdžiui, galėtų būti lietuviško ir baltarusiško pasakojimo sutaikymas, tam tikras kompromisas. Apie 1992 m. buvome labai arti prie tokio kompromiso sudarymo. Tuomet vyko įvairūs susitikimai ir diskusijos tarp lietuvių ir baltarusių istorikų. Per vieną jų iš esmės buvo nutarta Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadinti lietuvių-baltarusių, arba, atitinkamai, baltarusių-lietuvių valstybe [Krawcewicz, 2003, 57-58]. Deja (ar laimei?) lietuvių pusė labai greitai pamiršo visus įsipareigojimus (jei tai iš viso galima pavadinti įsipareigojimais) ir viskas grįžo į tradicines vėžes. Tikriausiai, pagrindine to priežastimi tapo netrukus įvykęs A. Lukašenkos atėjimas į valdžią ir savo istorijos perrašymas, nepaliekant joje vietos „savajai LDK“. Tai lėmė tautinės baltarusių linijos susilpnėjimą ir konservatyvios lietuvių pozicijos sustiprėjimą. Reikia pastebėti, jog kompromisinių interpretacijų ieškojimas tarp konfliktuojančių pasakojimų nebuvo lietuvių-baltarusių išradimas. XX a. antrojoje pusėje savo pasakojimus derino Prancūzija ir Vokietija, o kiek vėliau Lenkija ir Vokietija. Vis dėl to, toks dirbtinis abiems pusėms tinkančių pasakojimų suformulavimas ir įdiegimas yra kritikuojamas kaip nenatūralus, be to, pritaikomas tik siauriems klausimams (pavyzdžiui, visuotinis Holokausto pasmerkimas, susitarimas kaip vertinti Lenkijos teritorijos „perstūmimą“ iš rytų į vakarus, kad niekas neturėtų pretenzijų ir pan.). Pastebėta, kad tokie dirbtiniai, kompromisiniai, istorijos pasakojimai niekada negali būti ir nebūna tobuli, todėl iššaukia kitų panašių pasakojimų kūrimą ir tai nulemia jų infliaciją, griūtį, o tai nesprendžia jokių problemų, tik sukuria naujas. Žymaus lenkų istoriko Jerzy Kłoczowskio (g. 1924) iniciatyvos parašyti „neutralias“ vidurio-rytų Europos regiono istorijas, kurios būtų priimtinos visoms čia gyvenimo tautoms, nepasiekė savo tikslo. Nors buvo parašyti tomai knygų, tačiau norima efekto nebuvo pasiekta – jie paprasčiausiai nebuvo pakankami plačiai skaitomi ir nepasiekė nei mokyklų nei universitetų [Kłoczowski, 2000]. J. Le Goff, kalbėdamas apie XX a. antrosios pusės bandymus parašyti universalią istoriją, pastebėjo, kad visi jie buvo nesėkmingi. Be to, jis iškėlė mintį, kad galbūt nėra teisingas kelias redukuoti ją į švelnią, saldžią ir visiems tinkamą ekumeninę istoriją. „Kaip atrodys tikra visuotinė istorija, niekas nežino. Tikriausiai, tai netgi bus kažkas visiškai kitko nei tai ką mes vadiname istorija“ [Le Goff, 1992, 209]. Nors šis prancūzų mokslininkas kalbėjo apie visuotinę istoriją, tačiau tos pačios problemos, neabejotinai, atsispindi ir žemesniame – regiono ir kaimyninių kraštų – lygmenyse.

Publikuota 2017 07 17. Naujausi pakeitimai 2017 07 17