2.2. Pirmosios baltarusių valstybės, X-XIII a.

10 rublių banknoto fragmentas su XII a. Šv. Eufrosinijos kryžiumi – baltarusių tautos ir valstybingumo simboliu. Jis siejamas su krikščionybės įsigalėjimu ir Polocku – svarbiausia iš pirmųjų baltarusių valstybių. Žlugus Sovietų Sąjungai ir vytį paskelbus Gudijos herbu, šis kryžius buvo ant raitelio skydo. 1941 m. jis pradingo, tačiau prieš du dešimtmečius buvo atkurtas ir šiandien jį galima apžiūrėti Polocke Išganytojo cerkvėje.

Gudijos krikštas

Lietuviškame istoriniame pasakojime visas priešistorinis laikotarpis ir didieji valdovai – Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas – pažymėti pagonybės žyme. Taigi, lietuvių šaknys yra čia. Tiesa, apie šią religiją nėra išlikę daug duomenų. Žinoma, kad buvo garbinami dangaus kūnai, gamtiniai objektai. Būta daug įvairiausių dievų, ilgainiui net susiformavo jų hierarchija, kurios olimpe buvo Perkūnas. XIII-XIV a. pagonys degino mirusiuosius, tikriausiai būta vieno vyriausiojo žynio, tačiau panašu kad nebuvo akivaizdžios religinės organizacijos ir šventyklų pastatų.

1387 m. Lietuva buvo pakrikštyta. Tai įvyko labai vėlai, todėl krikščionybė netapo pirmąja ir vienareikšmiškai svarbiausia tautos religija. Jos pozityvų įsitvirtinimą naratyve sunkino tai, kad atėjo per Lenkiją ir ją lydėjo polonizacija. Vis dėl to, krikštas atliktas „savų“ valdovų iš Gediminaičių dinastijos (Jogaila ir Vytautas), be to, ji reiškė Lietuvos įsiliejimą į Vakarų civilizaciją, todėl negalėjo ir niekad nacionaliniame pasakojime nebuvo vertinama vienareikšmiškai neigiamai, tuo labiau, kad to pasakojimo energingiausio formavimosi metu – XIX-XX a. – lietuviai buvo religinga katalikiška tauta. Smunkant religingumui, XX a. antrojoje pusėje ir ypač pabaigoje, natūraliai, aktyvėja pagoniški judėjimai, tačiau esminiai poslinkiai nacionaliniame naratyve nevyksta – lietuviai paradoksaliai iki mūsų dienų didžiuojasi būdami paskutiniais Europos pagonimis ir, tuo pačiu, toliausiai į rytus nutolusiais katalikais, Vakarų civilizacijos gynėjais nuo „Rytų barbarybės“.

Baltarusių protėviai taip pat buvo pagonimis. Panašiai kaip pas lietuvius, garbinti dangaus kūnai ir gamtiniai objektai (medžiai, akmenys), būta daug dievų, kurių svarbiausias – Perkūnas. Archeologai randa pagoniškas šventoves, statytas ant kalnelių, salose, ežerų ir upių pakrantėse, kuriose visuomet degdavo ugnis. Iš pagonybės laikų perimta Kalėdų ir rasos šventė, baltarusiškoje tradicijoje pastaroji vadinama „kupala“ ir aktyviai švenčiama iki mūsų dienų.

Pagonybė baltarusių istoriniame pasakojime niekada nebuvo laikoma svarbia identiteto dalimi ir šiandien beveik užmiršta, nes krikštas įvyko – 988 m. Tais metais Kijevo Rusios, kuriai tuo metu priklausė gudų žemės, valdovas Vladimiras Sviatoslavičius (980-1015) per kelis dešimtmečius pakrikštijo visas baltarusių žemes. Pirmoji vyskupiją paskutiniame X a. dešimtmetyje įkurta Polocke, po maždaug dešimtmečio – Turove. Panašiai kaip ir Lietuvoje, dažnai tai vyko smurto keliu. Tačiau baltarusių pasakojimas akcentuoja, kad liaudyje išliko daug pagoniškų papročių ir tai nebuvo žiauriai persekiojama. Taip buvo padėtas pagrindas tolerancijai, ateityje padėjusiai baltarusiams sugyventi su lietuviais pagonimis ir su katalikais.

Krikščionybė įsitvirtino baltarusių žemėse ir pradėjo auginti vaisius beveik trimis šimtmečiais anksčiau nei Lietuvoje. Nuo XI a. dabartinės Baltarusijos miestuose prasideda slaviška raštija – religiniai tekstai ir kronikos. Ją baltarusiai laiko sava, nors rašytinė kalba buvo universali stačiatikių bažnyčios, o ne ta kuri naudota kasdienybėje. Polocko valdovas Izaslavas (Ragnedos sūnus) jau XI a. pradžioje įvedė Polocke raštiją ir gramatikos mokymą, tokiu būdu tapdamas pirmuoju baltarusių švietėju. Pati seniausia mokslininkams žinoma Baltarusijos teritorijoje sukurta knyga – tai XI a. Turovo evangelija. Tvirtinama, kad XI-XIII a. raštingi buvo ne tik dvasininkai ir aristokratai bet ir žemesnių sluoksnių piliečiai. Neabejotinai svarbiausiais baltarusių tautinio istorinio pasakojimo elementais yra Polocko šventoji Eufrosinija Polockietė ir Kirilas Turovietis.

Eufrosinija Polockietė (apie 1104 – 1167) tapo pirma Gudijos šventąja. Ji pripažįstama stačiatikių, katalikų ir unitų. Vieno galingiausių Polocko valdovų Vseslavo Bračyslavičiaus („Burtininko“, 1044-1101) anūkė sulaukusi pilnametystės (12 metų) atsisakė tekėti už jaunikio, parinkto pagal politinius išskaičiavimus ir pasitraukė į vienuolyną. Apsigyveno Polocko Sofijos soboro celėje. Ji perrašinėjo ir, galbūt, vertė knygas. Aktyviai dalyvavo pasaulietinėje ir švietėjiškoje veikloje. Savo lėšomis Polocke pastatė dvi cerkves, šalia miesto įkūrė vyrų ir moterų vienuolynus, kurie tapo svarbiausiais kunigaikštystės švietimo centrais. Čia veikė mokyklos, bibliotekos, buvo perrašinėjamos knygos, piešiamos ikonos. Jos užsakymu meistras Lazaras Bogša pagamino garsųjį kryžių. Vyrų vienuolynui ji padovanojo bizantiško meno šedevrą – ikoną „Dievo motina Odigitrija Efesietė“. 1167 m. mirė Jeruzalėje atlikdama ten piligriminę kelionę. [Арлоў,1989; Дубянецкі, 2016]

Kirilas Turovietis (apie 1113 – 1190?) – Turovo vyskupas, religinių švietėjiškų ir literatūrinių kūrinių autorius. Stačiatikių bažnyčios šventasis. Laikomas pirmuoju baltarusių poetu. Tiesa, jis rašė bažnytine slavų kalba bet įterpdavo baltarusiškų žodžių. Garsėjo savo oratorine iškalba ir laikomas vienu didžiausiu viduramžių stačiatikio pasaulio oratoriu. Skatino tikinčiuosius skaityti, keistis žiniomis ir moraliai tobulėti. Jis pirmasis pernešė į Baltarusijos žemes svarbiausias krikščioniškas religines temas, išsakytas Biblijoje ir Bažnyčios tėvų darbuose. Mūsų dienas pasiekė virš pusės šimto jo įvairių žanrų ir formų darbų: pamokslų, maldų, biblinių istorijų, pamokamų apsakymų, kanonų ir eilių. Viduramžiais buvo sukurta daug jo tekstų nuorašų, o seniausias išlikęs iš XIII a. Šioje istorijoje svarbus Vilnius: 1596 m. čia buvo publikuota pirma Kirilo Turoviečio knyga – maldynas. Jo darbai plito ne tik Baltarusijoje, bet ir Maskvoje, Ukrainoje. [Мельнікаў, 1989; Дубянецкі, 2016]

Dar viena iliustracija kaip pinigai naudojami tautiniam istoriniam pasakojimui stiprinti. Ant kitos 10 baltarusių rublių pusės pavaizduota Šv. Eufrosinijos Polockietės funduota Išganytojo cerkvė Polocke (XII a. pradžia). Suprojektuota vietinio architekto Jono ir pastatyta per rekordiškai trumpą laiką (30 savaičių), ji tapo vienu didžiausių to meto Polocko projektų. Viduje išliko freskos – seniausios Baltarusijoje.

Polockas ir pirmosios baltarusių valstybės

Pirmąja baltarusių valstybe yra laikoma Polocko kunigaikštystė, gyvavusi dabartinės Baltarusijos centrinėje ir šiaurinėje dalyje IX-XII amžiuose. Reikalus kiek komplikuoja faktas, kad tame pačiame laikotarpyje visoje dabartinėje Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje, bei didelėje vakarinės Rusijos dalyje, buvo išsiplėtusi Kijevo Rusia, kuriai priklausė ir Polockas. Baltarusių nacionalinis naratyvas labai aiškiai atskiria ir kiek galėdamas atriboja Polocką nuo Kijevo, aiškindamas, jog centrinė Kijevo valdžia buvo per silpna, kad kontroliuotų toli šiaurėje buvusį Polocką, kad Kijevo valdovai ne kartą formaliai pripažindavę Polocko suverenitetą ir kad tarp dviejų centrų nuolat vykdavo kariniai konfliktai, kurie tik sustiprindavo Polocko atskirumą. Toks siekis yra gerai suprantamas – jis iliustruoja tautinio pasakojimo norą parodyti, jog šiandieninių baltarusių protėviai nebuvo integralia Rusijos ar Ukrainos dalimi, mat, abi šios valstybės, ypač Rusija, Kijevo Rusią yra integravusios į savo praeitį ir uzurpuoja jos istoriją, reikšdamos pretenzijas į šios kadaise egzistavusios valstybės palikimą.

Polocko valdovas Ragvolodas (apie 920 – 978) laikomas pirmuoju žinomu baltarusių kunigaikščiu, o jo duktė Ragneda (m. 1000) – legendinė kunigaikštytė, pirmoji Polocko krikščionė. Polocko kunigaikštystės laikai – tai intensyvių ir žiaurių kovų laikotarpis. Kovos tarp trijų pagrindinių Rusios centrų – Kijevo, Naugardo ir Polocko – nesustodavo. Ragvolodas buvo nužudytas ir Polocko miestas sugriautas Naugardo valdovo, kuris prieš tai išprievartavo jo akivaizdoje dukrą Ragnedą ir paėmė ją į žmonas. Kiek vėliau, pastaroji, Vladimirą Sviatoslavičių miegantį pabandė nužudyti, tačiau buvo pagauta. Motina kartu su ja užstojusiu mažamečiu sūnumi Izaslavliu buvo ištremti – jiems pastatytas Zaslavlis, šiandien Minsko priemiestis, vienas seniausių Baltarusijos miestų, pavadintas jos sūnaus Izaslavo, religingo ir išsilavinusio, krikščionio garbei. Ragneda davė pradžią rytų slavų dinastijoms, valdžiusioms svarbias kunigaikštystes. Minėtasis Izaslavas ir jo sūnus Bračyslavas liko Polocke ir valdė kunigaikštystę, kovodami su Naugardu ir Kijevu, bei sėkmingai plėsdami teritorijas.

Polocko valstybė baltarusių nacionaliniame pasakojime vaizduojama kaip viena stipriausių rytų slavų kunigaikštysčių. X a. net kelis kartus kartu su kaimyninėmis slavų valstybėmis organizavo žygius į tolimąjį Konstantinopolį. Po pergalių, polockiečiai gavo duoklę iš Bizantijos. Savo galybę Polockas pasiekė XI a. antroje pusėje, Vseslavo Bračyslavičiaus („Burtininko“) valdymo laikais, kuris kovose su Kijevu klastingai buvo paimtas į nelaisvę, kalėjo požemiuose, kol žmonėms nuvertus vietinį kunigaikštį, tapo Kijevo valdovu. Nepaisant naujai įgautos valdžios, Vseslavas grįžo į Polocką, kur toliau stiprino valstybę. Šis valdovas garsėjo nežmoniška jėga ir ištverme bei „dieviškais“ ženklais ant kūno. XI-XII a. sandūroje Polockui priklausė apie trečdalis dabartinės Baltarusijos teritorijos pietuose siekiančios Minską, o šiaurėje – net Baltijos jūrą (ties būsima Ryga). Polockiečiai kontroliavo svarbius prekybos kelius – Dauguvą ir Nemuno bei Dniepro aukštupius. Vseslavo palikuonys irgi negyveno ramybėje. Kovodami tarpusavyje ir su išorės priešais jie silpnino ir skaldė valstybę. Kijevo valdovas Mscislavas, už polockiečių nepaklusnumą, net penkis kunigaikščius, Ragvolodo palikuonis, suėmė ir 1129 m. ištrėmė į Konstantinopolį.

Centriniai valdžiai Kijeve nebūnant labai stipriai, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje tai susilpnėdavo tai sustiprėdavo kitos kunigaikštystės. Tarp jų svarbesnėmis ir stipresnėmis buvo Turovas ir Smolenskas. Turovas, pietrytinėje dalyje esantis miestas, kronikose buvo žinomas nuo X a. Apsijungęs su Pinsku ir kitomis aplinkinėmis teritorijomis, XII-XIII a. jis turėjo savarankiškos kunigaikštystės statusą, kontroliavusios svarbius prekybos kelius. Tuo metu mieste galėjo gyventi iki kelių dešimčių tūkstančių žmonių ir tai buvo vienas didžiausių regiono miestų. Dniepro aukštupyje, ant svarbaus kelio į Rusijos gilumą stovintis Smolenskas kronikose buvo žinomas nuo IX a. Atsikratęs Naugardo ir Polocko priklausomybių, jis irgi XII-XIII a. buvo žinomas kaip nepriklausoma ir turtinga kunigaikštystė.

Gudijos žemės XI-XIII a. Teritorine prasme – šiaurėje ir centre – dominavo Polockas. Pietuose – Turovas. Pietvakarinėje dalyje, jotvingių žemėse, buvo įsigalėjusi Kijevo Rusia, kurios galia panašiai kaip kitose Baltarusijos žemėse XII-XIII a. silpnėjo.

Gardino Koložos cerkvė. Pastatyta XII a., ji simbolizuoja gudų kultūros ir stačiatikybės plitimą baltų žemėse. Gardinas Kijevo kunigaikščių buvo atimtas iš jotvingių ir valdomas nuo X a.

Dar vienas senosios istorijos žymuo ant dabartinių Baltarusijos rublių – Brestas. Tai buvo jotvingių miestas. 983 m. jį nukariavo Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius. Senoji dalis, vaizduojama ant 5 rublių banknoto, buvo atkasta 1968 m. Šiandien čia įrengtas muziejus, kuriame galima apžiūrėti 17 neblogai išlikusių įvairios paskirties medinių pastatų su gatvėmis, datuojamų XI-XIII a.

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

Publikuota 2017 07 23. Naujausi pakeitimai 2018 01 11