3.2. Kur ir kada buvo karūnuotas Mindaugas? Pirmosios LDK sostinės problema

Naugardukas, vaizdas nuo pilies kalno. Baltarusiai tiki, kad šiame mieste buvo karūnuotas Mindaugas ir kad tai buvo pirmoji LDK sostinė.

Lietuviai žino tikslią datą, kada Mindaugas buvo karūnuotas, tačiau nežino, kur tai įvyko. Baltarusiai atvirkščiai – jie žino kur, bet nežino kada.

Maždaug iki 1990 m. niekas nežinojo tikslios Mindaugo karūnacijos datos, tačiau nuo to laiko Lietuvos mokyklose nuo jauniausių klasių yra aiškinama, jog karūnacija įvyko 1253 m. liepos 6 d. Be to, ši data kasmet kiekvienam lietuviui yra primenama, nes po nepriklausomybės atkūrimo ji tapo pagrindine valstybine švente. Baltarusijoje tuo tarpu tai nėra valstybės šventė. Dar daugiau, man nepavyko rasti nei vienos baltarusių autoriaus knygos, kurioje būtų nurodyta ši data. Jie apsiriboja tik metais t. y. 1253 m.

Panašiai keista situacija yra su karūnavimo vieta. Baltarusiai žino, jog tai įvyko Naugarduke. Užtenka paskaityti vos ne bet kurią atsitiktinai paimtą baltarusio autoriaus parašytą istoriją, arba nuvažiuoti į patį Naugarduką ir pasidomėti jį supančia mitologija. Lietuvoje gi tiksli karūnavimo vieta nėra žinoma. XX a. lietuviui, kad ir kiek metų jis turėtų, gyventų tarpukaryje, sovietų laikais ar dabar, Naugardukas būtų paskutinė vieta, apie kurią jis pagalvotų kaip apie karūnacijos miestą. Greičiau jis paminėtų Kernavę,Vilnių,Vorutą ar Trakus.

Kur įvyko karūnacija?

Pradėkime nuo baltarusių, kuriems beveik visiškai aišku, jog Mindaugo karūnacija įvyko Naugarduke. Šis miestas buvo vienas svarbiausių tuometinėje Lietuvoje. Vargu ar etnografinėje Lietuvoje esantys Vilnius, Kernavė ar Trakai galėjo prilygti jam savo dydžiu. Be to, Naugardukas daug anksčiau pradeda figūruoti rašytiniuose šaltiniuose – tai buvo svarbus kultūrinis ir politinis centras. Tad kodėl Mindaugas negalėjo jame karūnuotis?

Naugarduko išaukštinime labai svarbi istorinė mitologija, kurią kūrė su šiuo kraštu susijusi bajorija ir kuri nuo XVI a. tvirtino Naugarduką buvus pirmąja LDK sostine. Net jei Naugarduke tikrai 1253 m. nieko neįvyko (tai patvirtinančių arba paneigiančių šaltinių nėra), apie penkis šimtmečius trunkanti tradicija yra svarbus simbolinis argumentas patikėti šio miesto svarba [Kananovich, 2016, 22-67]. Svarbu ir tai, jog yra Gustinskio metraštis, kuriame juodu ant balto parašyta, jog „Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos Karalystėje Naugarduke, palaiminus popiežiui Inocentui Henrikui, Cholmo vyskupui, popiežiaus kardinolui Prūsijoje”. Šiandien Baltarusijoje ši metraščio ištrauka yra spausdinama šaltinių rinkiniuose, skirtuose besimokantiems vidurinėse ir aukštosiose mokyklose [История Беларуси в документах и материалах, 2000, 36]. Tai svarbi detalė, prisidedanti prie Naugarduko kaip karūnavimo vietos patvirtinimų. Tiesa, Gustinskio metraštis XX a. buvo ganėtinai aršiai kritikuojamas ir pripažintas nepatikimu. Lietuvoje tai visiems akivaizdi tiesa, todėl daugeliui lietuvių istorikų nesuprantama, kodėl kaimyninėje šalyje taip nekritiškai pateikiamos jo ištraukos moksleiviams ir studentams.

Nors Baltarusijos bendrojoje opinijoje jau beveik įsišaknijusi nuomonė, kad Naugardukas buvo karūnacijos vieta, istorikų profesionalų darbuose kartais šmėsteli abejonės. Štai H. Sahanovičius rašo, jog karūnacija „tikriausiai“ įvyko Naugarduke [Sahanowicz, 2002, 82]. Tačiau visame baltarusių istoriografijos kontekste toks suabejojimas greičiau atrodo tik kaip išimtis patvirtinanti taisyklę.

XX a. lietuvių istoriografijoje Naugardukas, kaip galima karūnacijos vieta, beveik iš viso nefigūruoja. Dar tarpukaryje ir šiek tiek vėliau, pavyzdžiui Z. Ivinskio darbuose, šmėstelėdavo šis miestas, tačiau niekuomet nerasime tvirtinimo, jog tai galėjo įvykti būtent čia. XX a. antrojoje pusėje ir ypač amžiaus pabaigoje tikriausiai nerastumėme nei vieno lietuvio autoriaus knygos, kurioje būtų minimas Naugardukas netgi kaip viena iš galimų karūnacijos vietų.

Tačiau tai nereiškia, jog lietuviai neieškojo karūnacijos vietos. Per visą amžių buvo parašyta daugybė straipsnių, vyko daugybė diskusijų ir tyrimų. Manyta, jog tai galėjo įvykti Vorutoje, nes tai buvo svarbi Mindaugo pilis, tiesa, iki šiol neaišku, kur ji buvo. Bendrai žiūrint, lietuvių istorikai labiau linko prie nuomonės, jog karūnacijos vieta turėjo būti kažkur Mindaugo tėvonijos žemėse, kad ir tokiame mieste, kaip pvz. Kernavė. Ši mintis iš esmės grindžiama tuo, jog toks svarbus įvykis turėjo rutuliotis svarbiausiose Mindaugo žemėse. 1999 m. išleistoje Lietuvos istorijoje E. Gudavičius lyg ir perša mintį, jog karūnacija įvyko Vilniuje, rašo, jog šiam tikslui karalius net katedrą pastatęs [Gudavičius, 1999, 55].

Taigi perkrauti interpretacijų gausa, lietuviai šiandien sakosi nežiną kur tai įvyko. Būtent tokios nuomonės laikosi mokyklų vadovėliai ir dauguma autoritetingų istorikų.

Mindaugo karūnacija ne tik Lietuvos ir Baltarusijos reikalas. Prancuziškame XIX a. leidinyje šis įvykis pavaizduotas kaip Lenkijos istorijos dalis. Šiame amžiuje, ypač pirmoje jo pusėje, vuravo visuotinis įsivaizdavimas, kad Lietuva istoriškai tėra didžiulės Lenkijos politinės ir kultūrinės civilizacijos dalis.

Kada buvo karūnuotas Mindaugas?

Istorikams žinomuose šaltiniuose nėra tiksliai nurodyta, kada buvo karūnuotas Mindaugas. Neabejojama tik tuo, jog tai įvyko 1253 m. Tai visiems gerai žinoma tiesa, kuri užfiksuota dar tarpukario istorikų darbuose. Jos nekvestionavo nei lenkų, nei lietuvių, nei baltarusių istorikai. Vienintelis neaiškus dalykas šioje istorijoje – tikslus karūnacijos mėnuo ir diena. Visam pasauliui jie išliko nežinomi, išskyrus lietuvius.

Tiksli Mindaugo karūnacijos data lietuvių buvo atrasta apie 1990 m. Didžiausias nuopelnas tenka E. Gudavičiui. Jis dedukciniu būdu išmąstė, kada tai galėjo įvykti. Nuo to laiko – tai Lietuvos Respublikos valstybinė šventė, kurios metu kiekvienais metais keliamos vėliavos ir žmonėms nereikia eiti į darbą. Panagrinėkime šią dedukciją atidžiau, nes tai puikus pavyzdys, kaip istorikai konstruoja senąją istoriją.

Taigi E. Gudavičius rėmėsi dviem pagrindiniais dokumentais. Vienas jų – Mindaugo donacinis aktas. Juo Mindaugas Žemaitiją perleido Livonijos ordinui. Taip pat jame rašoma, jog įvyko karūnacija, vardijama, kas joje dalyvavo. Dokumentas datuojamas 1253 m. liepos mėnesiu. Antrasis dokumentas – tai šios donacijos patvirtinimas, kurį atliko popiežius. Ant jo esanti data – 1253 m. rugpjūčio 21 d.

Pirmasis klausimas – kodėl liepos mėnuo? Žymus senosios LDK tyrinėtojas J. Latkovskis, gyvenęs XX a. pirmojoje pusėje, tvirtino, jog karūnacija turėjo vykti liepos mėnesį. Tam pritaria ir E. Gudavičius. Remiamasi tuo, jog minėtoji donacija išduota būtent šį mėnesį.

Antrasis klausimas – kodėl būtent 6-a diena? Anot E. Gudavičiaus, karūnacijos viduramžiais vokiečių žemėse vykdavo per svarbias bažnytines šventes, arba jei tokių nebūdavo – sekmadieniais. Tai jis tvirtina remdamasis viduramžiškomis vokiečių valdovų karūnavimo taisyklėmis, kurių greičiausiai turėjo laikytis ir Livonijos ordinas – pagrindinis karūnacijos organizatorius. Kadangi 1253 m. liepos mėnesį jokių didelių bažnytinių švenčių nebuvo, vadinasi, karūnacija turėjo įvykti kažkurį sekmadienį. Tą mėnesį sekmadieniai buvo 6, 13, 20 ir 27 d.

Kaipgi atsirinkti, kuris šių sekmadienių buvo tas vienintelis – tikrasis? Štai čia į pagalbą ateina antrasis dokumentas, kuriuo profesorius pasirėmė. Anot jo, popiežius donaciją, o tuo pačiu ir karūnaciją patvirtino rugpjūčio 21 d. Taigi kažkas, kas dalyvavo Mindaugo karūnacijoje, turėjo atvežti šią žinią popiežiui, kad jis ją galėtų patvirtinti. E. Gudavičius rašo, jog XIII a. kelionė iš Lietuvos į Romą galėjo trukti apie 5 savaites. Išvykęs iš Lietuvos 6 arba 13 dieną, pasiuntinys būtų spėjęs į Romą iki rugpjūčio 21 d. Jeigu Lietuvą būtų palikęs vėliau – nebespėtų. Taigi, profesorius daro išvadą, jog karūnacija įvyko liepos 6 d., o skliausteliuose rašo 13 d. Tačiau ši pastaroji pastaba lieka neišgirsta – galų gale išeina taip, kad valstybine švente tampa ir moksleiviai mokyklose turi iškalti būtent liepos 6 d. [Gudavičius, 2002, 336]

Ši E. Gudavičiaus dedukcija Lietuvoje susilaukė kritikos. Istorikas T. Baranauskas suabejojo, ar būtinai karūnacija turėjo įvykti tą patį mėnesį, kai buvo išduota donacija. Juk Mindaugas už pagalbą karūnuojant galėjo padovanoti Žemaitiją ordinui nebūtinai pačios karūnacijos metu, bet praėjus kažkiek laiko. Taigi karūnacija galėjo įvykti birželio, o gal net dar ankstesniais mėnesiais. Tuo labiau, jog yra sutariama, kad donacijos aktas buvo surašytas iš anksto ir nuvežtas į karūnacijos vietą. Gali būti taip, jog datoje atsirado paklaida. Be to, birželio 29 d. yra svarbi bažnytinė šventė – šv. Petro ir Povilo diena, kodėl jos metu negalėjo tai įvykti? [Voruta, 2004 m. sausio 31 d.]

Drįstu išsakyti ir vieną savo abejonę. E. Gudavičius tvirtina, jog vidutiniškai kelionė iš karūnacijos vietos į Romą truko apie 5 savaites. Pats jis nėra tyrinėjęs keliavimo greičių XIII a., todėl pasiremia J. Povierskiu [Powierski, 1981, 309]. Šis neabejotinai autoritetingas istorikas rašo, jog „szybka podróż z Prus do państwa papieskiego musiała trwać około 5 tygodni”. (skubi kelionė iš Prūsijos į Popiežiaus valstybę turėjo trukti apie 5 savaites). Taigi, čia kalbama apie „greitą” kelionę, be to, ne iš karūnacijos vietos, bet iš Prūsijos iki Romos. Karūnacijos vieta galėjo būti kažkur dabartinėje pietryčių Lietuvoje ar net Naugarduke, o tai gerokas kelio gabalas iki Prūsijos. Be to, labai mažai tikėtina, jog iš karūnacijos pasiuntiniai negrįžo į Rygą, bet tiesiai per Prūsiją dūmė į Romą. Juk delegacija buvo siunčiama iš Livonijos! Taigi, kelionė turėjo būti gerokai ilgesnė nei 5 ar net 6 savaitės, o tai reiškia, jog nuo liepos 6 vargu ar galėjo nuvykti į Romą, iki rugpjūčio 21 dienos. T. Baranauskas jau buvo atkreipęs dėmesį į šią problemą. Viename iš savo straipsnių jis akcentavo, jog žinia apie pralaimėjimą Durbės mūšyje iš Livonijos pas popiežių keliavo aštuonias savaites ir dvi dienas, o juk tai tikrai buvo svarbus reikalas ir sunku patikėti, kad neskubėta tai padaryti kaip galima greičiau.

Laiko tarpas tarp šios datos atradimo ir liepos 6 d. paskelbimo valstybine švente buvo labai mažas – vos keleri metai. Todėl Lietuvos istorikų bendruomenė nespėjo išdiskutuoti ir paskelbti savo nuomonę apie šios datos patikimumą. Vėliau išsakyta kritika ir abejonės jau nieko nelėmė. Įdomu tik, kodėl kolegos Baltarusijoje neįsivedė į apyvartą šios datos – ar dėl to, jog nežino, apie ką rašo ir ką atranda lietuviai, ar dėl to, jog E. Gudavičiaus dedukcija jiems atrodo per mažai pagrįsta?

Tautiniams pasakojimams ypač svarbu žinoti kaip galima daugiau apie savo didžiuosius herojus. Mindaugo karūnavimo data ir vieta be abejonės reikšmingi. Tačiau diskusijos verda ir dėl to kur palaidotas pirmasis Lietuvos karalius. Šimtus metų baltarusiai žinojo, kad jo kapas yra Naugarduke, netoli tos vietos, kur jis buvo karūnuotas. Tai kalnelis, kurio apačioje stovi memorialinis akmuo su užrašu „Mindaugo kalnas. XIII a. istorijos paminklas“. 2015 m. rudenį Agluonoje, bendromis lietuvių ir latvių pajėgomis buvo pastatytas dar vienas paminklas Mindaugui kitoje jo palaidojimo vietoje. Mindaugo žmona Morta buvo iš Latgalos ir pagal neišlikusius XVII a. pradžios šaltinius, tikima, kad jis buvo nužudytas būtent čia per vieną iš savo kelionių.

Kur buvo pirmoji LDK sostinė?

Tarpukaryje, sovietų laikais ir po nepriklausomybės atgavimo lietuviams buvo aiškus atsakymas į šį klausimą – neaišku. Pradedant A. Šapoka lietuvių istorikai tvirtino, jog visoje Europoje pradiniame valstybių kūrimosi etape pastovios sostinės nebūdavo. Valdovas turėdavo daug kariauti, todėl nuolat keliaudavo ir ten, kur jis apsistodavo, ten ir būdavo sostinė. Taip tęsėsi iki pat XIV a. pradžios, kai Gediminas visam laikui valstybės centru padarė Vilnių.

Tiesa, dažnai lietuvių istorikai „pamąsto”, kur ta sostinė XIII a. bent trumpam galėjo būti. Aišku, visuomet jos ieško Lietuvoje siaurąja prasme, nes laikoma, jog tai buvo valstybės branduolys. Minimi tokie miestai kaip Kernavė (šaltiniuose minima kaip Traidenio sostinė), Vilnius (sostinė nuo 1323 m.), Trakai (labiausiai tikėtina, kad būtent iš čia Gediminas perkėlė sostinę į Vilnių) ar Voruta (svarbi Mindaugo pilis, bet neaišku kur ji buvo).

Neteko matyti ar skaityti nei vieno lietuvio, kuris įrodinėtų, jog Lietuvos sostine XIII a. buvo Naugardukas. XX a. Lietuvos mokyklose išauklėtas tautietis net pagalvoti negalėtų, jog jis galėtų būti LDK sostinė. Apie tai niekas nekalba ir nerašo. Šis miestas neegzistuoja lietuvių istorinėje atmintyje. Galima netgi dar daugiau būtų pasakyti: Šapokos dvasioje išauklėtam XX a. lietuviui būtų netgi tam tikras šokas, jei pradėtų jį tikinti pirmąja Lietuvos sostine buvus ne lietuvišką, bet baltarusišką miestą.

Visiškai priešinga situacija yra Baltarusijoje. Nuo neatmenamų laikų baltarusiai žino, jog sostinė buvo Naugardukas. Pasitaiko balsų, įrodinėjančių, jog čia ji išliko iki pat 1323 m., kai buvo perkelta į Vilnių. Šią pastarąją nuomonę taip pat radau ir mokykloms skirtame vadovėlyje, išleistame 2001 m. [Mironowicz, 2001]. Neteko matyti, kad kur nors šie aiškinimai būtų pagrįsti nuorodomis į patikimus ir aiškius šaltinius. Visuomet tai tik pamąstymai ir dedukcijos, į kurias rimtesnis lietuvių medievistas nelabai ir dėmesį kreipia.

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

Publikuota 2017 07 26. Naujausi pakeitimai 2018 01 11