3.3. Didieji Kunigaikščiai: Lietuvos ir Baltarusijos kūrėjai

2014 m. Vitebske atidengtas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Algirdui. 1318-1345 m. jis buvo šios gudų kunigaikštystės valdovu. Nors lietuvių istoriniame pasakojime jis žinomas kaip vienas tautiškiausių ir pagoniškiausių LDK valdovų, tačiau sunku patikėti, kad turėdamas dvi žmonas slaves (iš Tverės ir Vitebsko) ir dešimtmečius praleidęs Vitebske jis nebūtų mokėjęs gudų kalbos ir nebūtų buvęs paveiktas vietos papročių. Visa tai šiandienos baltarusiams leidžia šį didį lietuvių laikyti savo istorijos dalimi. Nuotrauka paimta iš tut.by.

Lietuvos Didieji kunigaikščiai yra abiejų – lietuvių ir baltarusių – tautinių pasakojimų herojai. Šie valdovai herojiškai kovojo su Kryžiuočių ir Livonijos ordinais iki pat jų palaužimo didžiausiame ir svarbiausiame mūšyje 1410 m. Jiems statomi paminklai tik dvejose šalyse – Lietuvoje ir Baltarusijoje – čia jie garbinami, puoselėjami ir linksniuojami mokyklose.

Mindaugas (apie 1240/50 – 1263), tiek lietuvių tiek baltarusių požiūriu, yra valstybės įkūrėjas, etninių žemių konsoliduotojas. Jis – pirmasis ir vienintelis karalius, pirmosios sostinės įkūrėjas (Naugardukas, – baltarusių pasakojime). Kaip yra būdinga herojų epochai, valdžioje įsitvirtinęs žiauriais metodais – išžudydamas net artimiausius sąjungininkus ir giminaičius. Nors baltarusių nacionalistai-radikalai (su M. Jermalovičiumi priešakyje) skelbė tekstų aiškinusių jog Mindaugas buvo gudas, tačiau pagrindinis pasakojimas tokios tendencijos nepalaiko. Šiandien baltarusių mokykliniai vadovėliai pirmąjį valdovą laiko lietuviu. Kiek dažniau atsimenamas Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris tapęs stačiatikiu, kurį laiką buvo LDK valdovu, tačiau pasitraukė į vienuolyną (stačiatikių).

Gediminas (1316-1341) – dinastijos pradininkas, sostinės Vilniaus (baltarusiams ir lietuviams „savo“ miesto) įkūrėjas, o baltarusiams dar ir valdovas, kuris suvienijo absoliučią daugumą baltarusių etninių žemių. Nuo jo laikų gudai savo skaičiumi ir teritorijomis akivaizdžiai dominavo valstybėje, nors valdovas ir jo aplinka vis dar buvo lietuviškų šaknų.

Algirdas (1345-1377) yra vienas galingiausių kunigaikščių, sėkmingai kovojęs su Maskva – lietuvių ir baltarusių priešu, – 1362 m. Mėlynųjų vandenų mūšyje palaužęs mongolų-totorių galybę. Lietuvių pasakojime ryškus dualizmas – Algirdas valdęs valstybę kartu su broliu Kęstučiu. Kęstutis gynęs nuo kryžiuočių vakarinę valstybės dalį, ypač Žemaitiją, Algirdas valdęs Vilnių ir plėtęs teritorijas rytuose. Baltarusių pasakojime Kęstutis nėra toks svarbus kaip Algirdas, nes mažiau susijęs su gudų žemėmis. Tuo tarpu Algirdas turi ypatingą svarbą – 1318-1345 m. buvo Vitebsko, vieno iš šiaurės-rytinių baltarusių miestų, kunigaikštis. Jo valdymo laikais ilgaamžiai gudų konkurentai Smolenskas ir Kijevas buvo prisijungti, o Pskovas ir Naugardas tapo priklausomomis vasalinėmis valstybėmis.

Vytautas Didysis (1392-1430) – galingiausias valdovas, kurio laikais valstybė pasiekė savo apogėjų. Apimdama apie vieną milijoną kvadratinių kilometrų, ji buvo svarbiausia galybę Europos rytuose, kurios įtakos sferai priklausė beveik visas rytų slavų pasaulis. Nors nacionaliniuose pasakojimuose jo įvaizdis yra romantizuojamas, tačiau neretai atskleidžiama jo brutalioji, herojų pasauliui būdinga, pusė: susidėjimas su didžiausiai Lietuvos priešais Kryžiuočiais ir jų išdavimas, Lietuvos siaubimas ir alinimas pilietinio karo su Jogaila metu (sugriautoji Kernavė daugiau niekad neatsigavo), žiaurus elgesys su pavaldiniais (anot pasakojimų, „prasikaltėliui liepdavo imti virvę ir eiti pačiam pasikarti“), elgimasis su valstybe kaip savo nuosavybe, kai patriotiški jausmai toli gražu nebuvo pirmoje vietoje (tai galėtų iliustruoti vienintelio likusio vaiko – Sofijos ištekinimas už Maskvos valdovo ir vėlesnis Maskvos, būsimo didžiausio Lietuvos priešo, rėmimas, kaip manoma, siekiant užtikrinti ateitį palikuonims). Vytauto Didžiojo antipodas – Jogaila (didysis kunigaikštis su pertraukomis nuo 1377 iki 1392 m., Lenkijos karalius nuo 1385 iki 1432 m.). Sekant lietuvišku pasakojimu, jis „išdavė“ Lietuvą, kai išvyko karaliauti į Lenkiją. Prasidėjo Lietuvos elito polonizacija ir valstybės smukimas. Toks neigiamas šio personažo vertinimas pirmiausiai susijęs su Lietuvos tautiniu atgimimu XIX-XX a. sandūroje, kuriam svarbiausias trukdys buvo lenkiškasis tautiškumas. Dar labiau tai sustiprino Vilniaus krašto problema tarpukariu. Baltarusių pasakojimas neturi priežasčių taip nekęsti Jogailos kaip lietuviškasis, tačiau šio valdovo įvaizdis toli neprilygsta Vytautui, kuris ir čia laikomas valstybingumo Lenkijos agresijos akivaizdoje gynėju.

Žalgirio mūšis – dar vienas iškalbingas pavyzdys, rodantis kaip valstybės „savinasi“ herojinę praeitį ir kuria simbolius. Lenkų tautiniame pasakojime, akcentuojama kad mūšiui vadovavo Lenkijos karalius (tuo metu tai buvo Jogaila), o kariuomenę sudarė daugiatautė masė. Lietuviškasis pasakojimas per visą XX a. siekė pabrėžti lietuvių dalinių svarbą. Čia akcentuojamas Vytautas Didysis, kuris, formaliai ir žvelgiant iš lenkiškosios perspektyvos, tebuvęs vienas iš kelių vadų. Pabrėžiamas lietuvių „gudrus manevras“, išderinęs puolančiųjų kryžiuočių gretas ir nulėmęs pergalingą baigtį. Žalgiris tapo vienu ryškiausių herojinės epochos simbolių. Lietuvių pasakojime nėra žymesnio mūšio. Baltarusiai, kurie Vytautą laiko „savu“ iš esmės atkartoja lietuvišką pasakojimą, tačiau ypatingą akcentą uždeda ant gudiškų Smolensko pulkų, kurie Vytautui ir lietuviams atliekant minėtąjį manevrą didvyriškai užstojo atsiradusį „plyšį“ ir apgynė sąjungininkų kariuomenę nuo apsupimo. Faktiškai, anot pasakojimo, jei ne šie baltarusių daliniai, sugrįžęs Vytautas tikriausiai nebūtų radęs kolegų su kuriais būtų reikėję pribaigti priešą.

Baltarusių pasakojimo požiūriu, Žalgirio mūšis – ne vienintelis pavyzdys, kuriame baltarusių pulkai didvyriškai kovėsi LDK kariuomenėje. Plečiantis valstybei didėjo jų svarba, o bėgant laikui, augo gudų didikų įtaka Lietuvos elite. Paskutiniu herojumi lietuvių ir baltarusių pasakojimuose (ypač pastarajame) laikytume Konstantiną Ostrogiškį (1460-1530), kuris 1514 m. Oršos mūšyje sumušė kelis kartus didesnę Maskvos kariuomenę, pristabdydamas šios valstybės agresiją. Šis Lietuvos etmonas (nuo 1497) buvo gudiškos kilmės, kilęs iš Voluinės, ir nors motina buvo Algirdo palikuonė, tačiau buvo gudų o ne lietuvių „pasaulio“ žmogus. Oršos mūšis, kuris vyko šiaurės-rytinėje šiandieninės Baltarusijos dalyje, vertinamas kaip antrasis „Žalgirio mūšis“, o laimėtojų gretose absoliučią daugumą karių sudarė gudai – šiandienių ukrainiečių ir baltarusių protėviai. Šis mūšis – vienas pagrindinių šiandienos gudų simbolių kovoje už nepriklausomybę.

Visuomenės santykis su valdovu skirtingai yra sprendžiami lietuviškame ir baltarusiškame pasakojimuose. Lietuviškame akcentas dedamas ant didžiojo kunigaikščio, kuris „tvirta ranka“ valdo valstybę per visą herojinį laikotarpį. Matyt, tam turi įtakos faktas, jog tik valdovas ir artimiausia jo aplinka buvo etniniais lietuviais. Laikui bėgant, herojiniam laikotarpiui einant į pabaigą, vis labiau augo gudų įtaka, todėl norint išlaikyti nuoseklų ir logišką lietuviškumo akcentą, bei pabrėžti lietuviškąją valstybės prigimtį, o tuo pačiu ir herojų didybę, „reikėjo“ akcentuoti valdovus. Pabrėžtinai laikomasi nuomonės, kad didžiojo kunigaikščio valdžiai pradedant silpnėti, plintant bajoriškai demokratijai, arba kaip tai tiesiog vadinama – „anarchijai“, – prasideda visos valstybės bėdos, kurios galų gale priveda prie žlugimo XVIII a. pabaigoje.

Baltarusiškame pasakojime matyti siekis, kai galima, apriboti valdovo galias, neparodyti, jog jis buvo vienvaldis, jog tik nuo jo priklausė valstybės likimas. Galbūt, tai nulemta fakto, jog tiek pirmasis žymus Polocko kunigaikštis davęs pradžią jį valdžiusiai dinastijai, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įkūrėjas ir visi sekę jos valdovai – nebuvo baltarusiais. Pirmasis, Ragvolodas, pagal vyraujančią teoriją buvo iš Skandinavijos (manoma, iš ten buvo visos Kijevo Rusios įkūrėjai), o antrasis, Mindaugas, – lietuvis, baltas. Bet koks tautinis pasakojimas vengia akcentuoti teigiamas užsieniečių įtakas ypač jei tai susiję su herojiniu laikotarpiu. Įtakingi užsieniečiai yra „nacionalizuojami“, „asimiliuojami“ o jų nuveiktieji darbai „dalijami“ su „įtakinga ir galinga“ vietos bajorija. Geras pavyzdys iš artimos istorijos – lenkų asimiliuotas Jogaila, kuris savo prigimtimi buvęs grynakraujis lietuvis ir net pagonis. Taigi, baltarusiai aiškiai atskiria „vykdomąją valdžią“ – valdovą ir jo kariauną, nuo įstatymų leidžiamosios ir faktinio suvereno – bajorų, arba kilmingųjų sueigos, „večės“. Pastaroji vykdė teisingumą ir, svarbiausia, pakviesdavo, arba išvydavo kunigaikščius. Ji buvo reali valstybės valdovė. XII a. Polocko večė turėjo ypač stiprias pozicijas, geriausia iliustracija – kunigaikščių rezidencija buvo ne miesto centre, šalia Sofijos soboro, bet kitoje Dauguvos upės pusėje, Polocko priemiestyje. Kunigaikščių valdžią silpnino tradicija dalinti žemes sūnums, tai lėmė susiskaldymą ir vietos bajorijos bei miestiečių stiprėjimą. To pasėkoje, XII-XIII a. visa dabartinė Baltarusijos teritorija buvo susiskaldžiusi į smulkias kunigaikštystes, turinčias silpną vykdomąją valdžią, bet palyginti stiprius miestus ir bajorų savivaldą. Integravimasis į LDK večės nepalaužė, tačiau ją pakeitė savivalda, pvz., Polocke tai įvyko 1448 m., kai miestas gavo magdeburgines teises.

Apibendrinant visas šias pagrįstas ir nepagrįstas aistras, susijusias su LDK valdovais, akivaizdu kad visi šie XIV-XV a. herojai niekaip negalėjo numatyti, kad kažkada taps lietuvių ar baltarusių tautos istorinių pasakojimų personažais ir kad jų palikimo nepasidalins dvi XX-XXI a. tautos. Jie negalėjo žinoti, kad LDK žemėse atsiras net trys valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina – ir kad pagrindiniu jų skiriamuoju bruožu bus ne valdančioji dinastija, o kultūra ir kalba. Valdydami bendrą lietuvių-gudų valstybę vargu ar galėjo įsivaizduoti, jog kažkada taps lietuviškojo ir baltarusiškojo patriotizmo, vieno nukreipti prieš kitą, ramsčiais. Dėl to kad taip atsitiko, „kalti“ tik istorikai ir visuomenės, aršiai kūrusios pasakojimus, o vėliau pačios prie jų „prisirišusios“.

Baltarusiška „Kunigaikščio Vytauto“ degtinė. Šioje šalyje taip pat buvo gaminamas „Kunigaikščio Gedmino“ alus, „Kunigaikščio Algirdo“ šampanas. Neseniai Minske paleistas baltarusių gamybos elektrinis autobusas „Vytautas.“

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

Publikuota 2017 07 27. Naujausi pakeitimai 2018 01 11