Pavel Ablamski
Kaip režimas "aktyvavo" gudus užsienyje? Lenkijos atvejis
Praeitų metų įvykiai sukrėtė gudų visuomenę ne tik šalies viduje, bet ir visame pasaulyje. Per daugiau nei 20 Lukašenkos režimo gyvavimo metų sunku buvo ką nors nustebinti Vilniuje arba Varšuvoje vykstančiomis demonstracijomis prieš rinkimų falsifikavimą ir žmogaus teisių pažeidimus. Lenkija arba Lietuva tapo pirmojo pasirinkimo šalimis tiems politiniams aktyvistams, kurie dažniausiai ne savo noru būdavo priversti palikti šalį. 2020 metais gudų rengiamų akcijų geografija gerokai išsiplėtė. Persekiojamus ir represuotus žmones remiantys fondai surinkdavo milžiniškas pinigų sumas. Gudai pradėjo organizuotis pačiose įvairiausiose pasaulio dalyse. Tai, kas dabar vyksta, drąsiai galima vadinti naujos gudų diasporos pasaulyje susiformavimu.
Klaidinga būtų manyti, kad gudų diasporos pasaulyje iki šiol nebuvo. Užtenka prisiminti, kad jau daugiau nei 100 metų egzistuoja Gudų Liaudies Respublikos Rada – seniausia pasaulyje vyriausybė tremtyje. Logiška manyti, kad po Baltarusijos nepriklausomybės iškovojimo 1991 metais, GLR Rada turėjo pabaigti savo darbą, kaip tai padarė analogiškos emigrantų vyriausybės mūsų Europos dalyje. Tačiau 1994 metais baltarusiai savo prezidentu išsirinko Aleksandrą Lukašenką ir nuspręsta uždelsti su pasitraukimu. Akivaizdu, kad GLR Rados reikšmė dabartinėje situacijoje turi simbolinę reikšmę. Tikėtina, kad dar visai nesenai dauguma gudų net nenutuokė apie tokios struktūros egzistavimą.
Po Antrojo pasaulinio karo daug gudų atsidūrė Vakaruose, tačiau diasporos aktyvumas ir susitelkimas buvo palyginti nežymūs. Pirmiausia, Europoje ir už Atlanto atsirado daug išeivių iš Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos. Šios trys šalys tradiciškai darė didžiausią civilizacinę įtaką gudams, kurie dažnai tapdavo jų diasporų dalimi. Antra, palyginus menka gudų tautinė savimonė ir sovietinė rusifikacijos politika padarė savo poveikį. Pavyzdžiui, po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse liko daug gudų kilmės asmenų, kurie mažai kuo skyrėsi nuo kitų „rusakalbių.“
Kaip tik todėl labai sunku yra vesti tiesiogines paraleles, pavyzdžiui, tarp gudų ir lietuvių diasporų po Antrojo pasaulinio karo. Po nepriklausomybės paskelbimo Baltarusijoje sunku buvo įsivaizduoti net hipotetinę situaciją, kad valstybei imtųsi vadovauti žmogus, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje. Beje, dabar toks scenarijus jau neatrodo toks fantastinis, turint galvoje, kad vis daugiau gudų išvažiuoja dirbti ir įgyti išsilavinimą užsienyje.
Šia prasme gana svarbu yra tai, kad jeigu anksčiau baltarusiai daugiausiai rinkdavosi Rusiją, tai dabar vis populiaresnė yra vakarų kryptis. Prie to labai prisidėjo pats Lukašenkos režimas su visomis savo „grožybėmis“ – aukštojo mokslo ideologizavimu, nekonkurencingu ekonominiu modeliu ir archajiška politine sistema. Kai praeitais metais dešimtys tūkstančių gudų buvo priversti bėgti dėl represijų, šis procesas tik dar labiau paspartėjo.
Kur daugiausia gudai važiuoja? Pirmiausia į kaimynines šalis – Lietuvą, Latviją, Lenkiją ir Ukrainą. Lenkijos prezidento Andžejaus Dudos tvirtinimu, Lenkijoje prieglobstį ir darbą susirado apie 150 tūkstančių gudų. Tai neturėtų stebinti. Adaptuotis Lenkijoje gudams yra lengviau nei Lietuvoje, o pragyvenimo lygis aukštesnis nei Ukrainoje. Būtent čia susiformavo realiausios sąlygos aktyvuotis gudų diasporai.
Tarp kitko, Varšuva turi seną pagalbos gudų pilietinėms iniciatyvoms patirtį. Naudodama „minkštąją galią“ (soft power) ji skiria didelį dėmesį gudų kultūros ir tautinės savimonės vystymui. Paradoksaliai, vienintelis gudiškas televizijos kanalas Belsat de facto yra Lenkijos televizijos dalis. Varšuva į veiklą progudiškąja kryptimi žvelgia kaip į ilgalaikę investiciją, kuri dar ir be pralaimėjimo. Net jeigu reikalai Gudijoje nepakryps į gerąją pusę, per tuos metus sukauptas socialinis kapitalas liks Lenkijoje. Gudai gana greitai integruojasi į Lenkijos visuomenę. Nereikia pamiršti, kad Lenkijoje jau seniai trūksta darbo jėgos ir gresia demografinė krizė.
Lenkija operatyviai sureagavo į politinę krizę Baltarusijoje paskelbdama valstybinę iniciatyvą Solidarni z Białorusią (Solidarūs su Gudija). Tos programos ribose buvo iš naujo paleistos senos gudų visuomenės paramos programos, pavyzdžiui, Kalinausko – iš universitetų išmestiems gudų studentams. Jeigu dar prieš keletą metų Varšuva rimtai svarstė paaukoti Belsatą vardan geresnių santykių su oficialiu Minsku, tai dabartinėje situacijoje šios televizijos darbuotojai gali ramiai miegoti. Gudams buvo palengvintas įvažiavimas į Lenkiją COVID-19 pandemijos metu ir net palengvinta prieiga prie darbo rinkos. Norint įvažiuoti reikėjo turėti bet kokią vizą, o legaliai dirbti – humanitarinę viza, kurią buvo galima palyginus nesunkiai įsigyti.
Režimo represijos paskatino „smegenų nutekėjimą“. Varšuva išsikėlė uždavinį prisivilioti dalį gudų IT sektoriaus, kuris pradėjo intensyviai bėgti iš Baltarusijos. Dėl šių specialistų perkėlimo buvo sukurta speciali programa Poland Business Harbour, kurią dabar jau ruošiamasi praplėsti į kitas posovietinės erdvės šalis.
Turint galvoje beprecedentį represijų Gudijoje mastą, Lenkija gudams yra vienas iš pagrindinių „atsarginių oro uostų“. Tuo pat metu sunku pasakyti, kokio dydžio yra emigracijos iš Gudijos potencialas. Akivaizdu, kad Lukašenkos režimas norėtų kontroliuoti šį procesą. Panašu, kad būtent tuo, o ne kova su COVID-19 epidemija, reikia aiškinti faktinį išvykimo iš šalies draudimą. Palyginti lengvai į ES šalis galima patekti tik tranzitu per Rusiją. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad Baltarusijoje nėra visuotinai pripažintų vakcinų nuo koronaviruso, kas reiškia dvisavaitinį karantiną.
Susidariusi situacija primena „geležinę uždangą“ savo lengvojoje versijoje ir gimdo dvi prieštaringas tendencijas. Lenkijos pavyzdys iliustruoja, kad Gudijos tema vis dar lieka aktuali ir būtent diaspora stipriai prie to prisideda. Tačiau dėl antžeminio susisiekimo problemų su Gudija, diaspora vis labiau atitrūksta nuo įvykių šalies viduje, kaupiasi nuovargis ir netikrumas.
Projektas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų
Comentarios