Nutraukta revoliucija ar laisvos Gudijos iliuzija? Vieneri Gudijos protestų metai Varšuvos akimis

Nuo dramatiškiausių Gudijos įvykių praėjo lygiai metai. 2020 metų rugpjūčio 9 dieną Aliaksandro Lukašenkos režimas eilinį kartą sufalsifikavo prezidento rinkimų rezultatus. Ilgalaikės režimo ir gudų visuomenės konfrontacijos katalizatoriumi tapo beprecedentis jėgos panaudojimas protestuotojų atžvilgiu. Tik 2020 metų pabaigoje režimui pavyko užgesinti aktyviąją protestų fazę. Tuo pat metu valdžia ėmėsi sisteminių struktūrų, susijusių su pilietinės visuomenės kūrimu, naikinimo. Buvo sunaikintos nepriklausomos informavimo priemonės ir nevyriausybinės organizacijos. Faktiškai šalyje buvo įvestas policinės valstybės režimas, daug visuomenės veikėjų buvo priversti išvykti į užsienį. Žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ duomenimis, šiuo metu Gudijoje suskaičiuojama apie 640 politinių kalinių.

Kartu su Lietuva, Lenkija yra vienas svarbiausių centrų, teikiančių pagalbą gudų pilietinei visuomenei. 2021 metų rugpjūtis – gera proga pasidalyti tam tikromis tarpinėmis įžvalgomis apie tai, kaip įvykiai Gudijoje atrodo iš Varšuvos perspektyvos. Toliau pateikiami dažniausiai pasitaikantys situacijos Gudijoje vertinimai.

Valdžia jėga nuslopino protestus. Prievartos masteliai protestuotojų atžvilgiu neturėjo precedento naujausioje Gudijos istorijoje. Lukašenkos režimas visiškai delegitimizavo save ne tik tarptautinėje arenoje, bet ir šalies viduje. Gudijoje susidarė patinė situacija: visuomenė per daug silpna, kad nuverstų režimą, tačiau ir pats diktatorius laikosi išimtinai jėgos struktūrų pagalba. Nors aktyvūs protestai šalyje užgeso, gudų revoliucija perėjo į taip vadinamą „rusenančią fazę“.

Lenkijos analitikai linkę manyti, kad praeitais metais įvyko rimti pokyčiai gudų tautiniame identitete. Priešingai susiformavusiam stereotipui, kad gudų visuomenė yra stipriai „nutautinta“, „sovietizuota“ ir „rusifikuota“, protestai vyksta po tautine balta-raudona-balta vėliava. Daugelio nuomone, Lukašenkos režimui jau nepavyks apgręžti iš esmės gudų visuomenę transformavusių procesų. Visa tai vyksta nepaisant fakto, kad pati aktyviausia ir kūrybiškiausia gudų dalis išvažiavo arba tęsia masinę migraciją iš šalies.

Lukašenkos režimas ėmėsi aktyvaus kontrpuolimo ir simbolių fronte. Šiuo metu net už nacionalinės simbolikos elementų demonstravimą gresia „paros“. Valdžia greitai sugalvojo naują valstybinę šventę – Tautos vienybės dieną, rugsėjo 17-ąją. Naujoji šventė aukština sovietinę praeitį ir tuo pat metu stiprina antilenkiškas nuotaikas. Ta protestų visuomenės dalis, kuri dar nepaliko Gudijos, tikriausiai trauksis į vidinę emigraciją, laukdama naujo „galimybių lango“. Jeigu ieškotume analogijų su „normalizacijos“ laikotarpiu Čekoslovakijoje, tai nelabai aišku, kuriame laikotarpyje Gudija yra dabar – arčiau 1969-ųjų ar, vis dėlto, 1989 metų?

Kita lenkų ekspertų bendruomenės dalis žiūri į situaciją Gudijoje per geopolitinę prizmę ir prieina nelabai guodžiančių išvadų. Lenkijos geopolitinėje mintyje Gudija visuomet buvo buferinė valstybė, skyrusi Lenkiją nuo Rusijos. Gudijos integravimas į Rusiją būtų tikra katastrofa Varšuvai. „Realpolitik“ požiūriu, Lenkijos prioritetas yra nepriklausoma Gudija; nors ir Rusijos įtakų sferoje, tačiau vykdanti santykinai nepriklausomą nuo Rusijos užsienio politiką. Šita prasme, gudų politinės sistemos demokratizacija nustumiama į antrą planą. Tačiau praeitų metų įvykiai privedė prie visiškos Lukašenkos režimo tarptautinės izoliacijos ir dar labiau padidino Kremliaus įtaką.

Pasirodo nuomonių, kad nepavykusios revoliucijos scenarijus buvo parašytas Maskvoje, siekiant ne tiek nuvertimo, kiek maksimalaus Aliaksandro Lukašenkos pozicijų susilpninimo. Vis dėlto lieka atviras klausimas: kokiu būdu Maskva panorės ir sugebės panaudoti per pastaruosius metus atsiradusias galimybes. Atkreiptinas dėmesys, kad besąlygiškas Lukašenkos režimo palaikymas skatins antirusiškas nuotaikas gudų tarpe. Kol kas Kremliui nepavyko iškaulyti reikšmingesnių nuolaidų iš Lukašenkos. Ruošimasis konstitucinei reformai Gudijoje vyksta vangiai ir panašu, kad tuo siekiama tik vieno tikslo – išlošti daugiau laiko. Maskva šioje situacijoje irgi niekur neskuba, nes pagrįstai mano, kad Lukašenka be jos niekur nesidės.

Gaila, tačiau Gudijos politinė krizė panašėja į plačią vangiai tekančią upę su trumpalaikiais susiaurėjimais ir slenksčiais. Vienas iš tokių išskirtinių momentų yra dabartinė migracijos krizė Gudijos ir Lietuvos, Latvijos bei Lenkijos pasienyje. Rusijos remiamas Baltarusijos režimas tęsia konflikto eskalavimą. Kol kas tai privedė tik prie sektorinių sankcijų įvedimo – beprecedenčių per visą Gudijos ir Europos Sąjungos santykių istoriją. Panašu, kad artimiausiais mėnesiais aktualiausias klausimas bus Vakarų sankcijų poveikio Baltarusijos ekonomikai mastas ir Rusijos noras (ar nenoras) dotuoti Lukašenkos režimą.