Vasario 27 dienos referendumas išorinės okupacijos sąlygomis: priežastys ir pasekmės
Vasario mėnesį įvykusio susitikimo metu Lukašenka informavo savo kolegą Putiną, kad „konstitucinis referendumas bus tinkamai surengtas“, ir „tai neprieštaraus santykiams su broliška Rusija“.
Iš „tinkamų“ atnaujinimų paminėtini ne tik rinkimų komisijų narių pavardžių įslaptinimas ir jiems saugoti paskirti OMON‘o daliniai. Tai dar ir balsavimas rusų karinio kontingento, kuris nusprendė kiek ilgiau pabūti šalyje, šautuvų vamzdžių akivaizdoje. Visa tai padaro būsimo referendumo scenarijų panašų į Krymo įvykius.
Stebėtina, kad kiekviename žingsnyje skelbdamas apie tautos vienybę ir visišką situacijos kontrolę, režimas ir toliau linkęs pasikliauti durtuvais. Vasaris įeis į istoriją nauja represijų banga, areštais, administracinėmis ir baudžiamosiomis bylomis. Įvykių dinamika primena nuožmius bandymus išvalyti politinį lauką. Ką Lukašenka siūlo išspręsti referendumo pagalba ir koks jo tikslas?
Eilinio referendumo idėja nėra nauja, kalbos sklido nuo 2016 metų, tačiau reforma strigo. Pagal paties baltarusių lyderio žodžius, Konstitucinio teismo teisėjai atvirai bijojo prisiimti asmeninę atsakomybę už pasiūlytus Pagrindinio įstatymo pakeitimus. Iš esmės reformą pajudėti privertė 2020 metų prezidento rinkimai. Propagandos retorikoje referendumas tapo tam tikru politinės sistemos evoliucijos kompromisu, pilietinio žmonių protesto alternatyva. Be to, dvaro valdžios persiskirstymas Minske atitiko Kremliaus interesus.
Maskva spaudė Lukašenką įvykdyti kontroliuojamą valdžios tranzitą, kurio metu buvo numatytas dalies galių perdalijimas valdančiojo elito viduje, egzistuojančios sistemos rėmuose, ne daugiau. Asmeniškai, Lukašenka tokiu valdžios perskirstymu nėra labai suinteresuotas, ypač turint omenyje panašaus modelio žlugimą Kazachstane.
Taigi konstitucinė reforma turėjo decentralizuoti valdžią, suteikti galios kitiems vidaus politinės scenos veikėjams: parlamentui, teismams, padidinti politinių partijų vaidmenį inicijuojant mišrią ar proporcingą įstatymų leidimo ar vietinių tarybų rinkimo sistemą. Galiausiai, buvo tikimasi, kad dalis įgaliojimų bus perduoti vietos valdžios institucijoms. Laukta „fasadinės liberalizacijos“, kosmetinių permainų, nekeliančių grėsmės režimui, tokių kaip už žmogaus teises atsakingos institucijos atsiradimas, mirties bausmės panaikinimas, galbūt – bausmių vykdymo sistemos perdavimas Teisingumo ministerijai, o ne Vidaus reikalų ministerijai, kaip yra dabar.
Nieko panašaus neįvyks.
Kalbėdamas apie „decentralizaciją“, Aliaksandras Lukašenka melavo. Naujosios Konstitucijos projektas pilnas absurdiškų sisteminių sprendimų. Jis suteikia solidžius įgaliojimus naujam organui – Visuotiniam liaudies suvažiavimui, kurio niekas nerenka. Valdžiai kontroliuoti kviečiami žmonės, kuriuos paskiria ta pati valdžia. Jeigu visuotiniam aptarimui pristatytame Konstitucijos projekte dar buvo matomas šioks toks valdžios šakų tarpusavio kontrolės šešėlis, tai balsavimui pateiktame variante neliko net šito. Visuotinis liaudies suvažiavimas gali pareikšti apkaltą prezidentui, tačiau... prezidentas tuo pat metu gali būti Visuotinio liaudies suvažiavimo galva.
Konstitucijos projektas atskleidžia tam tikras paranojines Lukašenkos nuotaikas: įrašyta nuostata, kad net iš pareigų pasitraukusio prezidento negalima teisti už valdymo metu įvykdytus nusikaltimus. Tokiu būdu jis pakyla aukščiau už įstatymą, anapus teisinės sistemos. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su demokratine santvarka: atitinka autoritarinių ir totalitarinių režimų bei save sudievinusių Egipto faraonų ar viduramžių karalių pasaulio matymą.
Iš Konstitucijos dingo svarbi nuostata, kad valstybė yra neutrali ir nebranduolinė. Visuomenei aiškinama tuo, kad dabar Baltarusijoje yra atominė elektrinė, tačiau praktiškai yra kita priežastis – Lukašenka jau pagrasino Vakarams, kad į šalį grįš rusiškas atominis ginklas.
Galiausiai, balsavimui pristatytame projekte atsirado teiginys, kad demokratija vykdoma remiantis kažkokia „valstybine ideologija“. Skamba kaip Sovietų Sąjungos Konstitucijos šeštojo straipsnio apie „vadovaujantį ir nukreipiantį Sovietų Sąjungos Komunistų partijos vaidmenį“ reinkarnacija.
Naujajame Pagrindinio įstatymo projekte aptinkama ir sąlyginai pozityvių inovacijų. Tai grįžimas prie dviejų prezidento kadencijų normos, prie idėjos, jog įstatymas yra aukščiau už prezidento dekretą ir prie Konstitucijos priėmimo formulės „daugiau nei pusė rinkėjų balsavo, daugiau nei pusė atėjusiųjų palaikė pokyčius“. Tačiau net ir šiuo atveju niekas nedraudžia Lukašenkai dar kartą kandidatuoti į prezidento postą, nes naujoji Konstitucija neatsižvelgia į ankstesnes kadencijas. Tikriausiai svarbu, kad naujojoje Konstitucijos redakcijoje nieko nesakoma apie virš valdžios organų esančias institucijas, ir tai lyg turėtų užkirsti kelią radikaliems integracijos scenarijams vadinamos „sąjunginės valstybės“ rėmuose.
Demokratiškoji opozicija planuoja įvairias rinkėjų elgsenos referendumo metu taktikas. S. Cichanoŭskajos būstinė savo šalininkams siūlo mobilizacinį scenarijų „ateik, padėk du kryžiukus“, tokiu būdu biuletenis taps negaliojančiu. Buvusio pretendento į prezidento postą V. Babarykos štabas tvirtina, kad reikia ateiti ir balsuoti „prieš“. N. Statkievičiaus Narodnaja Hramada, kaip ir pats politinis kalinys, mano, kad žaisti svetimą žaidimą pagal priešininko taisykles yra kontrproduktyvų ir reikia paprasčiausiai ignoruoti režimo iniciatyvas, o ne padėti jam didinant balsavusiųjų skaičių. Boikoto idėją taip pat remia Z. Pazniako šalininkai.
Kritiškai dalyvavimą kampanijoje įvertino pats Lukašenka vieno paskutinių kreipimosi į įstatymų leidėjus metu: „Kaip pas mus liaudyje sakoma – Zugzwang. Liaudis balsuos už pakitimus – diktatorius laimėjo. Nebalsuos – irgi laimėjo. Tikrai, būtent taip susiklostė situacija.“ Sunku tam paprieštarauti. Paskelbs rezultatus, pagal kuriuos valdžios pasiūlymas neva palaikytas – jis laimėjo. Jeigu sugalvos, jog reikia paskelbti rezultatą „ne, nepalaikyta“ – Baltarusijos valdovas liks prie 1996 metų Konstitucijos ir su savo niekuo neapribotais įgaliojimais.
Tačiau pati didžiausia problema nėra „pagerintos Konstitucijos“ priėmimas. Problema yra Pagrindinio įstatymo vykdyme. Įprasta Baltarusijos valdžios vykdomo teisinio nihilizmo praktika paskutiniais metais peraugo į kraštutinę stadiją „kartais mums ne iki įstatymų“, taip privesdama valstybę prie teisinio bankroto. Vietoje to, kad atkurtų visuomeninį kontraktą ir pilietinę taiką, valdžia toliau skaldo visuomenę, neigdama oponentų teisę egzistuoti. Jeigu įstatymai ir teisės taikymo praktika ir toliau migruos į priešingas puses, tai net pati demokratiškiausia Konstitucija bus ne daugiau nei bevertis popierius ar patoso tezių rinkinys, kurio niekas nesiruošia vykdyti.
Pabaigai keli momentai, susiję su šiandien prasidėjusiu Rusijos puolimu Ukrainoje:
Prieš kurį laiką Lukašenka yra viešai pareiškęs, jeigu kiltų karas, referendumas neįvyks. Tai kas prasidėjo šiandien ryte, anot Baltarusijos diktatoriaus, nėra karas ir visi numatytieji renginiai, įskaitant referendumą, turi vykti. Taip yra sakoma šiandien, neaišku kokia Lukašenkos pozicija bus rytoj ar poryt.
Antra, pažeista viena iš Konstitucijos pataisų: 18-ame straipsnyje kalbama apie draudimą naudoti Baltarusijos teritoriją agresijai prieš trečiąją šalį. Tikriausiai, Lukašenka žinojo apie karo neišvengiamumą, todėl referendumo datą nukėlė į vasario pabaigą.
Comments