Vėl „suvienijimas“?

Oficialiojo Minsko diskurse vis dažniau pasitaiko atvejų, kai praeities interpretacijos grubiai pasitelkiamos neapgalvotai vienadienei politikai. Mano šalies piliečiams įbrukama istorinių prasimanymų, kuriais siekiama pakurstyti nepasitikėjimą Europos Sąjungos šalimis ir sukelti simpatijas Rusijai

Rugsėjo 17-ąją, naujai paskelbtos „nacionalinės vienybės dienos“ proga, A. Lukašenka vėl pasakojo, kokia bloga buvo Lenkija, ir viską suvedė į primityvią tezę, kad gudai visada gerai gyveno ir klestėjo su Rusija, rytų slavų tautų šeimoje, bet kentėjo su Vakarais. Po kelių dienų Baltarusijos ambasadorius Rusijoje pakartojo šią žinią. Maskvoje vykusiame renginyje, skirtame pirmajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimui, jis sakė, kad Gudijos įjungimas į Rusijos imperijos sudėtį „sudarė prielaidas tikram gudų tautinių tradicijų atgimimui“. Ir gudų kalba „atgijo naujam gyvenimui, gimė nuostabi gudų literatūra...“ Ką gi, verta prisiminti gerai žinomus istorinius faktus.

Pasirašiusi slaptą konvenciją su Prūsija ir Austrija, 1772 metais Rusija aneksavo rytines ir šiaurines Gudijos dalis. Vietinės šlėktos interesai buvo patenkinti mainais už lojalumą, tačiau didžiosios gudų dalies – valstiečių ir smulkiosios buržuazijos – padėtis gerokai pablogėjo. Naujoji valdžia įpareigojo valstiečius mokėti pagalvės mokestį, kuris gerokai viršijo ankstesnius mokesčius, ir 25 metus tarnauti Rusijos kariuomenėje – vykdyti rekrutų prievolę. Iš pradžių Jekaterina II dalį Gudijos valstiečių pakėlė į valstybinę priklausomybę, bet vėliau juos dosniai dalijo savo favoritams – Rusijos generolams ir dignitoriams, kurie tik sustiprino baudžiavinę priespaudą.

Panašūs pokyčiai palietė ir buržuaziją. Panaikinusi Magdeburgo teisę, Rusijos valdžia Gudijos miestų gyventojams nustatė pagalvės mokestį, kuris anksčiau nebuvo mokamas! – kaip ir valstiečiams, buvo įvesta rekrutų prievolė. Tai gerai žinomi faktai, todėl ankstesni istorikai neneigė, kad po prisijungimo prie Rusijos gudų ekonominė padėtis ne pagerėjo, o pablogėjo. Taigi, teiginiai apie Gudijos „klestėjimo“ pradžią dėl Rusijos yra prasimanymas. O kalbant apie galimas alternatyvas vėlesnėje epochoje, būtina atsižvelgti į kaimyninių šalių, kurios nebuvo tokioje glaudžioje „brolybėje“ su Rusija, istorinę patirtį ir raidą.

Galbūt, valdant Rusijai, bent jau gudų kultūra patyrė „atgimimą“? Pažymėtina, kad Jekaterinos II diplomatai, teisindami aneksijos aktą, visiškai nesirėmė etninės vienybės argumentais, neminėjo jokios tautų giminystės. Imperatorės politikoje taip pat nebuvo rytų slavų brolybės. Reikia priminti, kad aneksuotose Gudijos žemėse ji užtikrino laisvę Katalikų bažnyčiai ir išsaugojo jėzuitų ordiną (nepaisydama popiežiaus, kuris 1773 m. jį likvidavo), o švietime paliko lenkų kalbą. Tik vėliau, po 1830–31 m. ir ypač 1863–64 m. antirusiškų sukilimų, caro valdžia ėmėsi sistemingai naikinti viską, kas lenkiška. Tačiau užuot puoselėję autochtoninę kultūrą, jie sistemingai rusifikavo Gudiją, kad paverstų ją „tikru rusišku kraštu“. Valdžia likvidavo unitų bažnyčią, rusifikavo švietimą ir periodinę spaudą, įvedė cenzūrą, uždarė bibliotekas ir išvežė knygų fondus į Rusiją. Iš ten į Gudiją perkėlė daugybę rusų kunigų, mokytojų ir valdininkų. Nebuvo pripažįstamas gudų kaip atskiros tautinės bendruomenės egzistavimas, buvo ryžtingai trukdoma plėtoti jų kalbą, literatūrą ir tautinę savimonę. Per visą XIX amžių (iki to momento, kai buvo panaikintas valstybinių kalbų apribojimas) vakarinėse imperijos gubernijose gudų kalba buvo išleista tik apie dešimt knygų (!?). Ar tai „atgimimas“?

Taip, po 1904 metų dekreto, kuris suteikė laisvę visoms kalboms, pasirodė „Naša Niva“ ir gudų knygos, tačiau po kelerių metų kilusi reakcija tęsė nerusiškų tautų rusinimo politiką. Tik Romanovų imperijos žlugimas suteikė gudams, kaip ir kitoms „mažoms“ Rytų Europos tautoms, galimybę kurti nacionalinę kultūrą savo valstybėje. Kaip gudai pasinaudojo savo galimybėmis – atskira tema, tačiau Rusijos vaidmuo mūsų istorijoje nepasikeitė: kaip ir imperijų – carinės ir sovietinės – laikais, taip ir dabar ji nepripažįsta gudų teisės į nepriklausomą nacionalinį ir valstybinį egzistavimą. Pasirodo, paskelbęs 2022-uosius „istorinės atminties“ metais, Lukašenkos režimas ir toliau rengia stulbinančias užmaršties pamokas.